Šunų ir kačių vakcinavimas prieglaudose

Šį kartą - verstas straipsnelis apie gyvūnų vakcinaciją prieglaudose. Be abejo, tai - amerikiečių patirtis, tad galbūt ne viskas pas mus yra pasiekiama arba priimtina. Šiaip ar taip, įdomių faktų pamąstymui ir pritaikymui tikrai yra, todėl kviečiu visus gyvūnų globėjus pasiskaityti.

Įvadas

Šis protokolas sukurtas naudojimui prieglaudose, gelbėjimo grupėse arba bet kokiose kitose organizacijose, kuriose laikoma daugiau kaip 5 gyvūnai. Šis protokolas netinka naudojimui namus turintiems augintiniams.

Vakcinavimo strategija prieglaudoje arba kitose vietose, kur dažna gyvūnų kaita, yra daugeliu atžvilgių kitokia nei strategija, taikoma namuose auginamiems gyvūnams. Tikimybė, kad gyvūnas susidurs su pavojumi užsikrėsti ligomis, dažnai yra labai didelė, o infekcijos pasekmės yra galimai sunkios tiek užsikrėtusiam gyvūnui, tiek likusiai prieglaudos populiacijai. Gerai apgalvota vakcinavimo strategija gali būti gyvybiškai svarbi, kad prieglaudos gyvūnai išliktų sveiki. Kai kurios vakcinos gali suteikti apsaugą per kelias dienas ar net kelias valandas po jų suleidimo ir gali stipriai sumažinti gyvybei pavojingų ligų prieglaudoje atvejus. Kitos vakcinos, nors ir ne taip greitai veikiančios, bet gali sumažinti ligų atvejų dažnumą ir sunkumą ne tik prieglaudoje, bet ir atidavus gyvūną į naujus namus arba kitas gyvūnų gelbėjimo grupes. Tokiu būdu prieglauda gali didinti savo reputaciją, padidinti gyvūnų atidavimo skaičius bei pagerinti santykius su kitomis gyvūnų gelbėjimo grupėmis - gauti žymiai daugiau nei tiesiog vakcinavimo tiesioginę naudą.

Žinoma, vakcinacija nėra „stebuklingoji lazdelė“ apsaugant nuo ligų. Net geriausios vakcinos pradeda veikti ne iškart, o gyvūnai gali patekti į prieglaudą jau būdami užsikrėtę. Be to, net esant geriausioms sąlygoms, vakcinacija nesuteikia apsaugos visiems 100% paskiepytųjų, o gyvūnai, patekę į prieglaudą streso būsenos ir nusilpę dėl prastos mitybos, gali nesudaryti optimalaus atsako į vakcinaciją. Galiausiai, ne visoms prieglaudose svarbią reikšmę turinčioms ligoms yra vakcinų, o net ir esančios vakcinos nuo kai kurių ligų ne visada suteikia visišką apsaugą. Vakcinos gali padėti, bet niekada nepakeis geros bendros gyvūnų priežiūros ir apgyvendinimo tvarkos.

Dermatofitozė (grybelis): prevencija ir sergančių gyvūnų aplinkos švarinimas (3)

Ankstesniuose straipsneliuose pasakojau apie dermatofitozę - kas tai per liga, kaip ją diagnozuoti ir gydyti. Šį kartą - apie tai, kaip iššvarinti namus nuo nelabųjų sporų, kad jos neužkrėstų Jūsų pačių arba kitų augintinių, o taip pat - kokių atsargumo priemonių imtis apskritai, jei Jūsų namuose - sergantis grybeliu gyvūnas.

Šiuo metu nėra jokios efektyviai apsaugančios nuo dermatofitozės vakcinos. Esamos vakcinos tik susilpnina klinikinius grybelio požymius, bet nesumažina užkrato plitimo nuo sergančio gyvūno kitiems gyvūnams ir žmonėms. JAV pirmoji vakcina buvo išleista paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, bet dėl minėtų priežasčių netrukus iš rinkos buvo pašalinta.

Geriausia apsauga, kaip ir daugelio infekcinių susirgimų atveju – tai nepriekaištingas švaros palaikymas. Kačiukai turi būti laikomi atskirai nuo suaugusių kačių. Patalpose, kurios stipriai užkrėstos dermatofitais, visi kačiukai ir vados mažiausiai dvi savaites turi būti laikomi atskirai lengvai dezinfekuojamoje balikliu vietoje ir stebimi, prieš leidžiant jiems išeiti iš narvo arba perkeliant į kačių grupę (kadangi inkubacinis dermatofitozės periodas yra nuo 4 dienų iki 4 savaičių, tokios trukmės karantinas padės aptikti tik dalį, bet ne visus sergančius kačiukus, nes šia liga užsikrečiama tik po gimimo).

Prieš atiduodami katę arba kačiuką į laikinus namus arba aplinką, kuri, kaip manoma, gali būti užkrėsta, paimkite grybų pasėlį. Jei rezultatas bus neigiamas, o katė susirgs dermatofitoze, bent jau tiksliai žinosite, kad globėjų aplinka yra užkrėsta, ir galėsite imtis atitinkamų veiksmų.

Dermatofitozės (grybelio) gydymas prieglaudose (2)

Praėjusį kartą rašiau, kokiais būdais katėms diagnozuojama dermatofitozė. Primenu, kad vienintelis (nors ir ilgėliau užtrunkantis) patikimas būdas nustatyti grybelius yra pasėlių tyrimas. Šį kartą - straipsnis apie tai, ką daryti ir kaip gydyti kates, jei gautas atsakymas - teigiamas.

Ką daryti, jei gautas teigiamas pasėlio tyrimo rezultatas?

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti, yra kokio stiprumo augimas buvo nustatytas, t.y. kiek lėkštelėje išaugo grybų kolonijų. Moksliškai tai yra vadinama kolonijas formuojančiais vienetais (CFU), o kad būtų paprasčiau, prieglaudose jie dažniausiai vadinami tiesiog „patogenų skaičiumi“, arba „P-skaičiumi“. Tai nustatyti yra svarbu, kad galima būtų atskirti sporų nešiotojus nuo išties infekuotų kačių bei nuspręsti, kokių imtis tolesnių veiksmų.
Antras dalykas, kurį reikia žinoti - kaip katė atrodo DABAR? Kitaip tariant, katė turi būti iš naujo apžiūrėta.

Dermatofitozė (odos grybelis) ir jos diagnostika gyvūnų prieglaudose (1)

Kačiukas, sergantis grybeliu

Dermatofitozė pavienei katei yra tiesiog nepatogumas, tačiau gyvūnų prieglaudoje ši liga gali tapti beveik nesuvaldoma epidemija. Ji gali pareikalauti tūkstančių jos diagnostikos bei gydymo išlaidoms, gali užkrėsti naujuosius šeimininkus bei personalą ir visiškai sumenkinti prieglaudos reputaciją bendruomenėje. Netgi dermatofitoze sergančių gyvūnų atidavimas laikinai globai namuose yra labai rizikingas, kadangi liga yra užkrečiama žmonėms, o užkrato neįmanoma apriboti vienoje vietoje.

Dėl šių priežasčių prieglaudoms iškyla didžiulė dilema – migdyti ar gydyti sergančius dermatofitoze gyvūnus? Gerai įvertinkite savo biudžetą ir išteklius, prieš priimdami sprendimą, kuris gali mėnesiams neigiamai paveikti jūsų veiklą. Jei visgi nuspręsite, kad turite pakankamai pajėgumų laikyti ir gydyti dermatofitoze sergančius gyvūnus, nepaprastai svarbu turėti nuoseklią ir efektyvią strategiją šios ligos prevencijai ir valdymui. Žemiau pateikta informacija yra skirta padėti prieglaudoms bendradarbiauti su veterinarijos gydytojais, kad būtų sukurta kaštus taupanti sistema dermatofitų infekcijoms tikrinti, gydyti ir kontroliuoti. Teisingai pasirinkus strategiją ir kruopščiai jos prisilaikant, daugelyje prieglaudų dermatofitozę vis dėlto galima pažaboti, nesiimant masinio gyvūnų migdymo.

Švara prieglaudose: kaip dezinfekuoti daiktus (3)

Praėjusiuose straipsniuose jau aptariau, kokias dezinfekcines medžiagas pasirinkti ir kaip dezinfekuoti prieglaudos patalpas, na o šį kartą - kaip dezinfekuoti prieglaudoje naudojamus daiktus, pradedant indais, baigiant rūbais.

Indų, guminių žaislų ir kraiko dėžučių plovimas bei dezinfekavimas

Dubenėliai ir kraiko dėžutės turėtų būti sužymėti numeriais ir kiekvienam gyvūnui viso jo buvimo prieglaudoje metu naudojami tik tie patys (kiekvienam gyvūnui turi būti išskirta mažiausiai du komplektai indų ir kraiko dėžučių). Žaislai taip pat turėtų būti kiekvienam gyvūnui naudojami tik jam paskirtieji.

Kraiko dėžutės turi būti laikomos ir plaunamos atskirai nuo maisto ir vandens dubenėlių. Plauti daiktus reikėtų tokia seka: indai, žaislai, kraiko dėžutės. Tam, kad jie būtų tinkamos sanitarinės būklės, būtini abu - ir plovimo, ir dezinfekcijos - etapai. Tik plovimas arba tik užpylimas balikliu (dezinfekcija) neužtikrina tinkamos sanitarinės būklės. Kruopštus skalavimas ir džiovinimas yra taip pat svarbūs etapai.

Švara prieglaudose: kaip teisingai atlikti dezinfekciją (2)

Dezinfekcinės priemonės pasirinkimas, apie kurį rašiau praėjusį kartą, yra pats lengviausias etapas kovoje su ligų sukėlėjais. O štai pagrindinį darbą atlieka personalas, jei laikosi plovimo ir dezinfekcijos taisyklių ir moka laiku pastebėti ligų simptomus bei izoliuoti sergančius gyvūnus. Didžioji dauguma prieglaudose besidarbuojančių savanorių dezinfekciją atlieka kiekvienas pagal savo supratimą, o išties tam, kad ji būtų efektyvi ir apsaugotų gyvūnus - reikia žinoti bent kai kurias esmines taisykles bei principus. Tad šįkart - išsamiai apie tai, kas svarbu, kad dezinfekcija nenueitų „šuniui ant uodegos“.

Švara prieglaudose: dezinfekcijos priemonės (1)

Šį kartą pradėsiu straipsnelių seriją apie tinkamą prieglaudos sanitarinę priežiūrą - kadangi ši tema labai plati, prireiks net kelių kartų, kad aptarti pačią esmę. Na, o pradėsiu nuo to - kas tai yra valymas ir dezinfekcija, kada reikia šias procedūras atlikti ir kokias priemones geriausia pasirinkti.

Kodėl svarbu tai išmanyti? Ogi todėl, kad prieglaudose skiriama daugybė laiko ir pastangų joms valyti ir dezinfekuoti, tikintis, jog tai bus pagrindinė priemonė apsaugoti gyvūnus nuo ligų plitimo. Žinoma, tai vienas svarbesnių faktorių palaikant gyvūnų sveikatingumą, o taip pat yra ir kitų teigiamų rezultatų: iš švarios prieglaudos naujiems šeimininkams maloniau įsigyti augintinį, ji taip pat sulaukia daugiau visuomenės palaikymo.
Tačiau pasirinkus netinkamas priemones arba netinkamai atliekant valymo ir dezinfekcijos procedūras, visas šis procesas gali tapti neefektyviu - rezultatai nepateisina išeikvoto laiko, pinigų ir priemonių. Be to, netinkamai visa tai atliekant, gali tiesiogiai nukentėti gyvūnai, personalas, o kartais netgi dar labiau išplisti infekcijų sukėlėjai.

Asmeninė prieglaudos darbuotojų higiena - gyvūnų labui

Asmeninė higiena - regis, toks paprastas dalykas, tačiau vienas svarbiausių, jei norite, kad jūsų prieglaudos gyvūnai neužsikrėstų vieni nuo kitų užkrečiamomis ligomis. Jūsų rankos bei apranga nuolat kontaktuoja su įvairios būklės gyvūnais, tad mikrobams gali tapti patogia „transporto priemone“ nukeliauti nuo sergančių iki sveikų. Rankomis liečiami gyvūnai, daiktai, taip pat jomis nesąmoningai galime prisiliesti ir prie savo nosies ar burnos. Žmonės juda po prieglaudą žymiai daugiau nei gyvūnai, todėl būtina padaryti viską, kad netaptume pavojingų mikrobų „taksi“.
Buvo atliktas tyrimas, parodęs itin svarbią gyvūnus prižiūrinčio personalo asmeninės higienos svarbą ligų perdavimui prieglaudoje. Vienoje patalpoje narveliuose buvo laikomos kalici virusu užsikrėtusios katės, o netoliese - nepilno pusantro metro atstumu nuo jų - sveikos katės. Kates prižiūrintys asmenys kruopščiai laikėsi asmeninės higienos ir sveikas kates prižiūrėdavo tik gerai nusiplovę rankas, o tik tuomet užsiimdavo sergančiomis katėmis. Nors sergančios kaliciviroze katės sirgo ir čiaudėdamos į aplinką virusus išskyrė 30 dienų, tačiau nei viena iš sveikų kačių nesusirgo. Tačiau kai tik eiliškumas buvo sukeistas - iš pradžių buvo aptvarkomos sergančios katės, o tuomet sveikos (tame tarpe nesistengiant ypatingai laikytis higienos) - visos sveikos katės per savaitę susirgo.

Prieglaudos gyvūnų laikymas: grupėmis ar atskirai?

Neseniai rašiau apie tai, kaip paskirstyti ir suplanuoti patalpas skirtingos sveikatos būklės gyvūnams, o šį kartą norėčiau labiau akcentuoti apie tose patalpose laikomų gyvūnų grupavimą. Ar galima juos įkurdinti kartu, ar visgi kiekvieną atskirame narvelyje?
Deja, labai dažnai prieglaudos nepakankamai skiria dėmesio šiam klausimui, o ypač kai nejučiomis ima stigti vietos naujiems globotiniams - tuomet stengiamasi juos kaip nors sutalpinti po du, po tris ir daugiau, kad tik daugiau sutilptų. O pasekmės? Neišvengiamai ligos, kurios prieglaudose gali plisti ypač lengvai ir greitai, jei tam susidaro palankios sąlygos (tame tarpe ir per didelis gyvūnų skaičius).
Norint to išvengti, tereikia laikytis kelių nesudėtingų taisyklių.

Gyvūnų globos paroda (JAV) - unikalus renginys dirbantiems prieglaudose

Jau kelis metus iš eilės „varvinu seilę“ į Gyvūnų globos parodos (Animal Care Expo) reklamas, kurias gaunu į savo el. pašto dėžutę. Tai didžiulė tarptautinė mokomoji ir praktinė paroda, vykstanti kasmet JAV ir skirta gyvūnų prieglaudų, kontrolės ir gelbėjimo tarnybų profesionalams bei savanoriams. Tad šį kartą savo tinklaraščio kampelį skiriu šiai parodai pristatyti.

Prieglaudos patalpų paskirstymas gyvūnams

Šį kartą norėčiau papasakoti apie tai, kokios patalpos turėtų būti prieglaudoje ir kokias gyvūnų grupes būtina atskirti vienas nuo kitų, kad tai padėtų išvengti infekcinių ligų plitimo prieglaudoje, apsaugotų sveikus gyvūnus nuo kontakto su sergančiais, netgi tais, kurių klinikiniai požymiai dar neišryškėję, nors jie jau ir yra užsikrėtę ir platina ligas. Tai yra vienas iš svarbiausių prevencijos būdų apriboti, sumažinti gyvūnų sergamumą prieglaudoje.

Nors principai yra paprasti kaip penki rankos pirštai, deja, jų laikosi toli gražu ne visos prieglaudos, o tai yra viena iš didelio gyvūnų sergamumo jose priežasčių. Kai naujai patekę gyvūnai iškart apgyvendinami krūvoje su kitais prieglaudos globotiniais, nėra ko stebėtis, kai vieną dieną visi suserga kokia nors bjauria liga. Užtenka vieno sergančio gyvūno, o pasekmės gali būti labai ir net labai sunkios - tiek gyvūnų gerovės, tiek finansine ir netgi įvaizdžio prasme. Kartais dėl tokių klaidų tenka atsisveikinti su didele dalimi prieglaudos gyvūnų, o ir užtikrinti, kad naujiems šeimininkams atiduodamas gyvūnas nėra sergantis, tokiais atvejais būna labai sunku. Juk kai kurios ligos išryškėja ne iškart, kaip, pavyzdžiui, grybelis (dermatofitozė).

Beje, tinkamas gyvūnų paskirstymas taip pat padeda gyvūnams išvengti streso, o tai irgi labai svarbu, palaikant jų sveikatą ir atsparumą ligoms.

Projektas „Kam to reikia?“

Kažkaip neseniai mano galvoje iškilo klausimas - kaip galima būtų sudominti vaikus mokykloje mokomais dalykais ir kokia nors įdomesne veikla nei kad bukas televizoriaus žiūrėjimas bei paprastas dykinėjimas? Tada aš pagalvojau, kad galima būtų supažindinti vaikus su įvairių specialybių žmonėmis, kurie parodytų, ką jie veikia, kokios žinios ir įgūdžiai reikalingi jų darbui, kas jame laukia įdomaus. Tai plėstų ir vaiko akiratį, ir galbūt netgi padėtų jam už kažko „užsikabinti“, daugiau domėtis kokia nors sritimi, atsirastų nauji siekiai. Ir štai - tarsi kažkas būtų perskaitęs mano galvoje pastaruoju metu besisukiojusias mintis ir jas įgyvendinęs - sužinojau apie naują projektą „Kam to reikia?“.

Vasaris - sterilizacijų mėnuo

JAV aktyviai ruošiasi minėti vasario 28-ąją dieną, pavadintą „Spay day“, kuri lietuviškai skamba kiek gremėzdiškai - sterilizacijos diena. Tai puikus būdas priminti visuomenei, kad beglobių gyvūnų problema yra neatsakingo ir nekontroliuojamo gyvūnų veisimo pasekmė. Ir nors diena viena, tačiau visas vasaris yra laikomas strerilizacijos ir kastracijos mėnesiu. Ir greičiausiai ne šiaip sau taip sugalvota - juk jau visai netrukus sniegą pakeis dygstanti žolytė, gėlės ir... gyvūnėlių jaunikliai. Pavasaris gyvūnų prieglaudose visada būna sunkiausias, nes tai tas metas, kai žmonės ima nešti į jas visas užderėjusias mažąsias kačių ir šunų atžalėles - žioplas, nerangias, padūkusias, o kartais dar visai bejėges ir net aklas. Tad būtent vasaris ir yra tas mėnuo, kai mes dar galime suspėti išvengti tokio antplūdžio.

Ką turėtų padaryti prieglauda, kad ji nebūtų perpildyta? (4)

Šiandien rašau paskutinę dalį (bent jau kol kas) iš straipsnių ciklo apie prieglaudų perpildymą, kurioje aprašysiu, kas išties yra svarbu, norint išgelbėti kuo daugiau gyvūnų, ir kaip pradėti reguliuoti gyvūnų skaičių savo prieglaudoje.

Prieglaudų perpildymas labai dažnai nutinka dėl to, kad jų vadovybė siekia išgelbėti kuo daugiau gyvūnų. Mūsų tikslas - parodyti, kad tai galima atlikti geriau, ne didinant priimamų gyvūnų skaičių, bet priešingai - jį ribojant! Tiesiog būtina suprasti, kad kiekybinis prieglaudų tikslas pasiekiamas ne vienu metu laikant daug gyvūnų, bet trumpinant gyvūnų kaitos laiką. Tikrasis prieglaudos efektyvumas yra nustatomas ne pagal per metus prižiūrėtų gyvūnų skaičių, bet pagal gyvūnų laikymo dienų skaičių. Kitaip tariant, ne taip svarbu, kiek gyvūnų priimama į prieglaudą, bet svarbiau yra tai, kiek laiko kiekvienas iš jų prabūna joje. Jei į prieglaudą priimta 100 gyvūnų, ir kiekvienas iš jų praleido po 100 dienų, tai esant tam pačiam fiziniam pajėgumui (narvelių skaičiui), per tą patį laikotarpį galima būtų priimti 1000 gyvūnų, kurie prieglaudoje praleistų po 10 dienų. Taigi vos per pusę sumažinus gyvūnų laikymo dienų skaičių, mes galime pasirūpinti dvigubai daugiau gyvūnų! Todėl nors pozicijos laikymasis suteikti gyvūnams daugiau laiko atrodo gailestingesnis, tačiau išties kuo mes darysime greitesnį gyvūnų keitimosi procesą, tuo realiai daugiau gyvūnų mes galėsime suteikti didžiausius šansus ir tuo jiems suteiksime geresnę priežiūrą.

Neperpildyta prieglauda išgelbėja DAUGIAU gyvūnų! (3)

Šį kartą papasakosiu apie tai, kokią įtaką gyvūnų atidavimui iš prieglaudos turi paprasčiausi rinkodaros principai, galiojantys parduodant bet kokias prekes, ir pateiksiu porą pavyzdžių, kokių rezultatų pasiekė prieglaudos, atsisakiusios perpildymo ir susikoncentravusios ties kokybiška gyvūnų priežiūra ir marketingu.

Kaip jau užsiminiau, norėdami surasti daugiau šeimininkų savo globotiniams, mes turime vadovautis marketingo strategijomis – taip pat, kaip parduodant prekę. Ką darytumėte, jei mėgintumėte parduoti daugiau Coca-Colos? Juk tiesiog pagaminę daugiau Coca-Colos, mes jos neparduotume daugiau! Tas pats ir su gyvūnais – priimtų į prieglaudą gyvūnų kiekis nelemia to, kiek jų suras naujus šeimininkus.

Šioje nuotraukoje pavaizduotas „no-kill“ politikos besilaikančios ir gyvūnų priėmimo neribojančios prieglaudos atiduodamų gyvūnų kambarys, visas apkrautas narvais su gyvūnais. Tiesą sakant, koridoriuje taip pat buvo dar daug narvelių, kai kurie netgi mažesnio dydžio nei orkaitė, o viso labo tik kaip mikrobangų krosnelė. Ir štai tokiuose narveliuose gyvūnai buvo laikomi po mėnesį ir ilgiau.


Ar tai gali padėti? Ar papildomi 10, 30 arba 100 narvų padidins gyvūnų atidavimo skaičius?

Gyvūnų skaičiaus reguliavimo principai prieglaudose (2)

Praėjusiame straipsnyje papasakojau apie perpildytas prieglaudas ir jų sunkumus. Visa tai labai dažnai yra dėl vienos pagrindinės priežasties – netinkamo gyvūnų skaičiaus prieglaudoje reguliavimo. Ir tai ne dėl to, kad darbuotojai yra aplaidūs ar kad jiems nerūpi gyvūnai. Labai dažnai tai susiję su sunkumais suvokti vieną skausmingą esminį dalyką: daugelyje prieglaudų, daugelyje regionų, yra DAUGIAU gyvūnų, kuriais mes norime pasirūpinti, ir DAUGIAU gyvybių, kurias norime išgelbėti. Bet tai nereiškia, kad mes turime sąlygas tai daryti. Taigi nuolat susiduriame su bandymu apsiimti daugiau, nei galime panešti, o kai mes tai darome – išties tampame mažiau efektyvūs.
Todėl, dirbdami prieglaudoje su gyvūnais, turėtume aiškiai suprasti gyvūnų skaičiaus reguliavimo principus, kurie leistų išgelbėti kuo daugiau gyvūnų (iki minimumo sumažinti užmigdomų gyvūnų skaičių) IR TUO PAČIU užtikrintų kitų prieglaudos gyvūnų gerą, tinkamą priežiūrą, bei nestatytų į pavojų gyvūnų arba visuomenės gerovės (sveikatos). Beje, tai galioja ne tik prieglaudoms, bet ir laikiniems globėjams.

Perpildyta gyvūnų prieglauda - priežastys, požymiai ir pasekmės (1)

Šiandien pradedu straipsnių ciklą, skirtą gyvūnų prieglaudoms - joms vadovaujantiems asmenims ir paprastiems gyvūnų prižiūrėtojams, o taip pat ir tiems, kas nori geriau suprasti gyvūnų prieglaudų kasdienybę  ir „virtuvę“.
Praėjusį kartą jau rašiau apie tai, kokios priemonės turi būti vykdomos prieglaudoje, norint apsaugoti globotinius nuo infekcinių ligų, ir žadėjau apie kiekvieną iš jų papasakoti išsamiau. Sąmoningai praleisdama pirmąjį punktą apie prieglaudų projektavimą, planavimą ir statybas, iškart žengiu prie antrojo - pajėgumo laikyti gyvūnus nustatymo ir gyvūnų skaičiaus prieglaudoje kontroliavimo, kad prieglauda nebūtų perpildyta. Šiai temai išgvildenti man neužteks vieno straipsnio (jis tiesiog būtų pernelyg ilgas), todėl skaitymo bus keliems kartams.

Prieglaudų veterinarinė medicina - kas tai?

Norėčiau šiek tiek plačiau papasakoti apie veterinariją gyvūnų prieglaudose. Kuo ji išskirtinė?

Esminis skirtumas nuo įprastos klinikinės praktikos yra pagrindiniai uždaviniai. Gyvūnų prieglaudose pagrindinis veterinarijos gydytojo darbo tikslas yra ne gyvūnų gydymas, nors jis irgi labai svarbus, jei prieglauda priima ir nemigdo gyvūnų. Visgi pagrindinis tikslas ir uždavinys - apsaugoti globojamus gyvūnus nuo ligų, t.y. prevencija. Būtent nuo to didžiąja dalimi priklauso prieglaudos veiklos ir finansinių išteklių panaudojimo efektyvumas, globojamų gyvūnų gerovė ir sveikatingumas, psichologinis klimatas personalo tarpe ir įvaizdis visuomenėje.

Rašysiu ir aš :)

Nuo šiol ir aš rašysiu tinklaraštį, - nusprendžiau. Tiesiog per daug visokių idėjų, medžiagos ir noro juos aptarti su kitais kaupėsi mano galvoje ir kompiuteryje, tad pamažu pamažu, bandysiu viską išdėlioti.
Trumpai apie save ir sritis, kuriomis domiuosi ir apie kurias rašysiu. Ogi viskas suksis apie gyvūnus, tik labai iš skirtingų pusių.
Prieš kelis metus, kai kūrėsi pirmosios Lietuvoje savanoriškos gyvūnų globos organizacijos, prisidėjau ir aš - nuoširdžiai norėjau padėti gyvūnams, tik mano pagalba buvo ne tiek tiesioginė (nors porą gyvūnėlių ir aš buvau priglaudusi trumpam), kiek netiesioginė (o jos tikrai ne ką mažiau). Po to viena kelionė į Suomiją vasarai (ten važiavau prižiūrėti šnaucerių veislyną) sujaukė visus planus, ir grįžusi į Lietuvą sau tvirtai pasakiau, kad studijuosiu veterinariją.