Prieglaudos patalpų paskirstymas gyvūnams

Šį kartą norėčiau papasakoti apie tai, kokios patalpos turėtų būti prieglaudoje ir kokias gyvūnų grupes būtina atskirti vienas nuo kitų, kad tai padėtų išvengti infekcinių ligų plitimo prieglaudoje, apsaugotų sveikus gyvūnus nuo kontakto su sergančiais, netgi tais, kurių klinikiniai požymiai dar neišryškėję, nors jie jau ir yra užsikrėtę ir platina ligas. Tai yra vienas iš svarbiausių prevencijos būdų apriboti, sumažinti gyvūnų sergamumą prieglaudoje.

Nors principai yra paprasti kaip penki rankos pirštai, deja, jų laikosi toli gražu ne visos prieglaudos, o tai yra viena iš didelio gyvūnų sergamumo jose priežasčių. Kai naujai patekę gyvūnai iškart apgyvendinami krūvoje su kitais prieglaudos globotiniais, nėra ko stebėtis, kai vieną dieną visi suserga kokia nors bjauria liga. Užtenka vieno sergančio gyvūno, o pasekmės gali būti labai ir net labai sunkios - tiek gyvūnų gerovės, tiek finansine ir netgi įvaizdžio prasme. Kartais dėl tokių klaidų tenka atsisveikinti su didele dalimi prieglaudos gyvūnų, o ir užtikrinti, kad naujiems šeimininkams atiduodamas gyvūnas nėra sergantis, tokiais atvejais būna labai sunku. Juk kai kurios ligos išryškėja ne iškart, kaip, pavyzdžiui, grybelis (dermatofitozė).

Beje, tinkamas gyvūnų paskirstymas taip pat padeda gyvūnams išvengti streso, o tai irgi labai svarbu, palaikant jų sveikatą ir atsparumą ligoms.

Pirmiausia, kad prieglaudos gyvūnai ir personalas būtų apsaugoti, būtina atsižvelgti į gyvūnų fizines ir elgesio charakteristikas. Visada reikėtų vadovautis šiomis taisyklėmis ir atskirti:

• skirtingas gyvūnų rūšis vieną nuo kitos (šunis nuo kačių ir kt.);
• sergančius gyvūnus nuo sveikų;
• neseniai pasveikusius arba nesunkiai sergančius gyvūnus nuo sergančių sunkiai, infekcinėmis ligomis;
• kvėpavimo takų ligomis sergančius gyvūnus nuo susižeidusių, parazitinėmis ar kitomis ne kvėpavimo takų ligomis sergančių gyvūnų;
• agresyvius gyvūnus atskirai nuo kitų;
• žindančias pateles ir jų jauniklius atskirai nuo visų kitų;
• naujai patekusius gyvūnus nuo atiduodamų gyvūnų.

Geriausia skirtingos sveikatos būklės gyvūnams numatyti penkias atskiras, vieną nuo kitos izoliuotas patalpas:

1. Gyvūnų priėmimo patalpa (angl. Intake Examination Area) - tai pati pirmoji patalpa, į kurią patenka nauji gyvūnai. Čia jiems atliekama apžiūra ir visos būtinos pirmosios procedūros. Prieglaudos gyvūnai čia niekada neturėtų patekti, nes tai yra viena pavojingiausių zonų, į kurią patenka įvairios sveikatos būklės ir įvairiomis ligomis sergantys gyvūnai.



2. Kliniškai sveikų gyvūnų karantino patalpos (angl. Healthy Hold) - čia 10 dienų laikomi tik tie naujai patekę gyvūnai, kurie neturi jokių klinikinių ligos požymių. Taip, tai didžioji naujiena Lietuvos prieglaudoms - į karantino patalpas turi būti talpinami ne visi naujai priimti gyvūnai, bet tik po pirminės apžiūros sveikais laikomi gyvūnai. 10 dienų periodas reikalingas todėl, kad ligos gyvūnui gali pasireikšti ne iškart, nors jis jau gali būti jomis užsikrėtęs prieš patenkant į prieglaudą, ir platinti pavojingus mikrobus. Taigi būtina stebėti naujai patekusius gyvūnus ir jokiais būdais neapgyvendinti jų iš karto kartu su atiduodamais gyvūnais. Karantinavimo laikotarpiu kiekvienas gyvūnas turi būti laikomas atskirame narvelyje, kad negalėtų kontaktuoti su kitais gyvūnais. Tik jei 10 dienų bėgyje „naujokams“ nepasireiškia ligos, juos galima perkelti į atiduodamų gyvūnų patalpas.
   
   Išimtis gali būti taikoma buvusių šeimininkų tiesiogiai atiduotiems gyvūnams, turintiems skiepų pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad gyvūnas yra skiepytas kompleksine vakcina nuo pagrindinių užkrečiamųjų ligų, o vakcinų galiojimo laikas nepasibaigęs. Šie gyvūnai taip pat turi nekelti abejonių dėl sveikatos būklės. Tokiu atveju juos galima iškart laikyti dovanojamų gyvūnų patalpose.


3. 
   Sergančių gyvūnų patalpos (angl. Isolation). Čia laikomi visi sergantys gyvūnai - tiek naujai patekę, tiek susirgę prieglaudoje. Čia būtinai turi būti perkeliami ir gyvūnai iš karantinavimo patalpų, kurie priimant atrodė sveiki, bet karantinavimo periodu išryškėjo ligų požymiai. Šios patalpos tampa jų gyvenimo vieta tol, kol visiškai pasveiks. Į ją draudžiama užeiti lankytojams.
   Jei yra galimybė, būtų idealu atskiroje patalpoje laikyti sergančius kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis gyvūnus, kitoje – sergančius grybelių sukeltomis dermatofitozėmis, trečioje - nesunkiai sergančius ir ką tik pasveikusius gyvūnus, ketvirtoje – sergančius neinfekcinėmis, parazitinėmis ligomis ir sužeistus gyvūnus. Taip būtų užtikrinta, kad lengviausiai plintančios kvėpavimo takų infekcijos nebūtų perduodamos kitas problemas turintiems bei nusilpusio imuniteto gyvūnams.
   
Sergančių gyvūnų patalpose kiekvienas gyvūnas turi būti laikomas individualiame narve, net jei kiti gyvūnai serga ta pačia liga. Tai padeda gyvūnui greičiau sveikti, išvengti reinfekcijos, užtikrina jam ramią ir palankią sveikimui aplinką, o prieglaudos personalas gali tiksliai įvertinti kiekvieno gyvūno būklę, apetitą, tuštinimąsi bei kitus svarbius rodiklius.


4. Įtariamų dėl pasiutligės, agresyvių, įkandusių, neprognozuojamų gyvūnų laikymo patalpos (angl. Quarantine) - šiose patalpose laikomi gyvūnai, kurių saugumo sumetimais negalima laikyti kartu su kitais gyvūnais, atliekamas tyrimas dėl įkandimo arba jie įtariami dėl pasiutligės. Tai ypatingos saugos reikalaujanti zona, į kurią turėtų patekti tik specialiai apmokytas personalas.
   
   


5. Atiduodamų gyvūnų patalpos (angl. Adoptions).  Šiose patalpose laikomi karantinavimo laikotarpį praėję sveiki, skiepyti gyvūnai, kuriuos galima drąsiai perduoti naujiems šeimininkams į naujus namus. Lankytojams leidžiama būti tik šiose gyvūnų laikymo patalpose, kur jie gali apžiūrėti visus atiduodamus gyvūnus, juos stebėti ir išsirinkti sau naujus augintinius.
   
   

Taigi, kaip matote, skirtingos sveikatos būklės, amžiaus ir rūšių gyvūnai turi būti laikomi atskirose patalpose. Tai padeda ne tik apriboti ligų plitimą nuo jų nešiotojų link rizikos grupės gyvūnų (neskiepytų, jauniklių), bet ir mažina gyvūnų stresą.
Labai svarbu griežtai laikytis nurodytų rekomendacijų ir nepriimti į prieglaudą nei vieno naujo gyvūno, jei toje patalpoje, į kurią jį reikėtų patalpinti, nebėra vietos, net jeigu kitose patalpose dar yra laisvų vietų. Taigi pagrindinis kriterijus, pagal kurį reikėtų vertinti, kiek prieglaudoje yra laisvų vietų naujokams, turėtų būti ne bendras laisvų vietų skaičius, bet vietų skaičius tik sveikiems karantinuojamiems (jei naujokėlis atrodo sveikas) arba sergantiems (jei naujokėlis sergantis) gyvūnams skirtose patalpose. Apie naujokų patalpinimą į ne jiems skirtas patalpas negali būti nė kalbos, net jei jose yra laisvų vietelių.
Na, o dabar pateiksiu schematišką vaizdą, kaip turėtų vykti į prieglaudą patekusių gyvūnų judėjimas į įvairias patalpas. Schemutė gana didelė, todėl nelabai lengvai įžiūrima čia, tad jei kam reikia pasididinti, didinkite ekrano vaizdą arba išsisaugokite ją pas save kompiuteryje.

Žemiau pavaizduotas paprastas pavyzdinis planas, kaip galėtų būti suprojektuota prieglauda ir kaip organizuotos patalpos, kad jose būtų apgyvendinami skirtingų grupių gyvūnai, o juos prižiūrinčiam personalui būtų patogu globotinius prižiūrėti. Šioje prieglaudoje tilptų 20 šunų ir 34 katės.

Na, ir paskutinis dalykas, kurį norėtųsi aptarti - kokia seka turėtų patalpas lankyti prieglaudos darbuotojai, kad tai sukeltų mažiausią pavojų pernešti užkratą iš vienų patalpų į kitas patalpas? Kalba eina apie seką, kuria turėtų judėti, pavyzdžiui, gyvūnų laikymo vietas ir patalpas tvarkantis asmuo. Kuriuos gyvūnus reikėtų apkuopti pirmuosius - sveikus ar sergančius, karantinuojamus ar atiduodamus?
Tvarkydami narvus ar tiesiog lankydami gyvūnus, visada pradėkite nuo tų, kurie yra sveiki, bet pagrindinėje rizikos grupėje užsikrėsti ligomis, o paskutinius lankykite sergančius gyvūnus. Judėjimo seka būtų tokia:

1. Atiduodami jaunikliai (praėję karantinavimo laikotarpį). Užėję pas juos pirmus, būsite dar „neprisirinkę“ pavojingų mikrobų ant rūbų (žinoma, jei jie išskalbti po kontakto su kitais gyvūnais) ir odos, todėl taip apsaugosite juos nuo galimo užsikrėtimo;
2. Atiduodami sveiki vakcinuoti suaugę gyvūnai;
3. Karantinuojami iš pažiūros sveiki jaunikliai;
4. Karantinuojami iš pažiūros sveiki suaugę gyvūnai;
5. Sergantys (izoliuoti) gyvūnai - čia be jokios abejonės bus daugybė mikrobų.

Nerekomenduojama judėti bent viena grupe į kitą pusę, nes taip rizikuosite pernešti mikrobus sveikiems gyvūnams. Ypač svarbu negrįžti į kitų gyvūnų laikymo patalpas po apsilankymo sergančių gyvūnų patalpose, kol nebus tinkamai nuplautos ir dezinfekuotos rankos bei pakeisti rūbai, avalynė.
Priimdami naujus gyvūnus, kurie dar neskiepyti, būkite itin dėmesingi higienai – vilkėkite tik švarius rūbus, užsimaukite pirštines arba būkite nusiplovę/dezinfekavę rankas. Jei tokius gyvūnus atsivežate savo transporto priemonėje, ji turi būti užtiesta švariu paklotu, gyvūnas turi būti švariame (dezinfekuotame) bokse. Patenkantys nauji gyvūnai ir jaunikliai yra didžiausioje rizikos grupėje užsikrėsti, todėl darykite viską, kad jiems neperduotumėte ligų sukėlėjų.

Medžiaga paruošta, remiantis Jungtinių Valstijų Humaniškosios Draugijos (HSUS) rekomendacijomis dėl gyvūnų laikymo patalpų organizavimo.