Todėl, dirbdami prieglaudoje su gyvūnais, turėtume aiškiai suprasti gyvūnų skaičiaus reguliavimo principus, kurie leistų išgelbėti kuo daugiau gyvūnų (iki minimumo sumažinti užmigdomų gyvūnų skaičių) IR TUO PAČIU užtikrintų kitų prieglaudos gyvūnų gerą, tinkamą priežiūrą, bei nestatytų į pavojų gyvūnų arba visuomenės gerovės (sveikatos). Beje, tai galioja ne tik prieglaudoms, bet ir laikiniems globėjams.
Pradžiai paimkime paprastą pavyzdį: viena gyvūnų prieglauda lentelėje užfiksavo priimtų ir atiduotų gyvūnų statistiką.
Kaip matote, praėjusiais metais priimti 3757 šunys, atiduoti 3546, t.y. 93%. Kačių priimta 7760, atiduota 4939, t.y. 63%. Bendras atidavimo procentas – 82%. Per praėjusį mėnesį priimti 365 šunys, atiduoti 364; priimtos 673 katės, atiduotos 512.
O štai per praėjusią dieną priimta 20 šunų, atiduotas tik vienas. Priimtos 38 katės, atiduotos – tik 15. Žinoma, tai tik vienos dienos rezultatas, ir galbūt jau rytoj bus priimta 15 kačių, o atiduotos 38 – tada viskas tvarkoje, bet jeigu toks vaizdas išsilaiko pastoviai – kas nutiks tam susidariusiam skirtumui tarp priimtų ir atiduotų gyvūnų? Jūs ketinate juos toliau laikyti – 3 metus, 12 metų? Ar ketinate atlikti eutanaziją? Ir jeigu šis skirtumas kasdien bus toks, kaip vakar šioje prieglaudoje – 23 katės, juk netrukus taps nebeįmanoma jų sutalpinti, tiesa?
Kiekviename regione tai greičiausiai bus specifiška kažkurioms gyvūnų rūšims, jų amžiui arba veislei. Tačiau vis dėlto - kokia yra problemos esmė ir kaip ją spręsti?
Problemos esmė: patenkančių ir iškeliaujančių gyvūnų skaičiai
Nepriklausomai nuo to, kas vyksta prieglaudoje, iškeliaujančių gyvūnų skaičiai per tam tikrą laikotarpį turi būti tokie patys kaip ir patenkančių gyvūnų skaičiai, t.y. turi būti kiekybinė pusiausvyra.
Jei priimamų gyvūnų skaičius yra didesnis nei potencialių naujų šeimininkų, pažeidžiama kiekybinė pusiausvyra. Kaip galima ją sugrąžinti?
Kalbant apie ilgalaikes strategijas, kiekviena prieglauda turėtų siekti sumažinti bendrą tam tikrame regione ar mieste esančių beglobių gyvūnų skaičių ir tuo pat metu stengtis padidinti atiduodamų gyvūnų skaičių.
Mes turime daug būdų mažinti patenkančių beglobių gyvūnų skaičių:
- Nuolaidos kastracijai/sterilizacijai ir šių paslaugų patogus prieinamumas
- Pagauk-sterilizuok-paleisk programos
- Konsultacijos gyvūnų elgesio klausimais
- Skatinimas lankyti dresūros pamokėlės
- Prieinama veterinarinė priežiūra
- Įstatyminė bazė, reikalaujanti sterilizuoti/kastruoti gyvūnus
- Humaniškumo ugdymas
- Gyvūnams draugiška aplinka
- Atiduodamų gyvūnų reklamavimas internete bei išvykos iš prieglaudos
- Privaloma gyvūnų identifikacija
- Apgalvotos reklamos kampanijos
- Patrauklūs naujų namų ieškančių gyvūnų stendai
Taigi ką daryti, jei šiandien, šiuo laikotarpiu yra gyvūnų perteklius?
Šiuo atveju yra tik du keliai:
- Atsisakyti priimti tam tikrą dalį gyvūnų. Tai gali sau leisti prieglaudos, neturinčios miesto valdžios paramos ir įsipareigojimų priimti visus priduodamus gyvūnus.
- Tam tikrai daliai gyvūnų atlikti eutanaziją (humaniškai užmigdyti). Šis kelias yra vienintelis miesto išlaikomoms prieglaudoms.
Bet kuri gyvūnų prieglauda visų pirma turi aiškiai nustatyti savo politiką - kurį iš šių dviejų sprendimo būdų ji renkasi ir kaip jį įgyvendins. Nei viena iš išeičių nėra „patogios“, bet būtina pasirinkti bent vieną iš jų, kad prieglauda nebūtų perpildyta.
Kiek plačiau aptarsiu kiekvieną iš pasirinkimų.
Priimamų gyvūnų mažinimas ir ribojimas
Pliusas tik vienas - konkrečiai prieglaudai neteks prisiimti atsakomybės už gyvūnų perteklių, t.y. nereikės priimti sprendimą jį užmigdyti, o taip pat ji išsaugos neperpildytos prieglaudos būklę. Šios strategijos dažniausiai imasi savanoriškos prieglaudos, remiamos neabejingų ir jautrių žmonių, kurie nė už ką nenorėtų išgirsti, kad prieglauda ką nors užmigdė.
Vis dėlto siūlau pažvelgti plačiau - atsiriboję nuo atsakomybės, jūs niekaip nebegalite įtakoti nepriimto gyvūno likimo - galbūt jis bus užmigdytas kitoje prieglaudoje, o galbūt bus paliktas gatvėje ir kankindamasis žus ar bus suluošintas... Tačiau iš esmės, net jei jūs nukreipsite žmones į kitą prieglaudą, kur gyvūnas bus užmigdytas - ar tai bus kažkoks pasiekimas? Juk nepriklausomai nuo to, ar gyvūnus migdo viena prieglauda, ar kita, jei toje bendruomenėje bendras benamių gyvūnų skaičius yra didesnis nei žmonių, pasiryžusių priimti gyvūną iš prieglaudos - perpildymo problemos plačiąja prasme jūs taip nepakeisite.
Humaniška gyvūnų eutanazija
Tai yra liūdnoji tema, apie kurią jau tiek daug diskutuota, kad lyg ir nėra ką daug pridurti. Niekas nenori migdyti gyvūnų. Ir daugelis susiduria su klausimu - o gal visgi nemigdykime?
Išgelbėti visus beglobius gyvūnus pasvajojame visi. Pavyzdžiui, gal galėtume jiems visiems išskirti didžiulę salą ir joje atidaryti didžiulę prieglaudą?
Apžvelkime JAV realijas:
- 2 milijonai gyvūnų kasmet yra užmigdomi (ir tai yra paimtas dar gana mažas skaičius).
- Daugumos gyvūnų lauktų dar maždaug 10 metų gyvenimas (nes dauguma yra jaunikliai).
- Jei šių gyvūnų nemigdytume, po 10 metų susidarytų pastovi maždaug 20 milijonų benamių gyvūnų populiacija.
- Didžiausioje šalies gyvūnų prieglaudoje, kur gyvūnai gyvena iki pat natūralios mirties, vienu metu įmanoma laikyti ~1500 gyvūnų; 2005 m. šios prieglaudos išlaikymas kainavo 9 414 473 $ (~24 milijonus litų)
- Teoriškai visiems šiems 20 mln. gyvūnams saloje ar ypatingai didelėje prieglaudoje išlaikyti kasmet reiktų 125 526 306 700 $ (t.y. ~322 trilijonų litų).
Tokiais kiekiais ir su tokiom išlaidom išlaikyti gyvūnus ir normaliai funkcionuoti yra tiesiog nerealu. Taigi išgelbėti visų, deja, neįmanoma.
Taip pat reikėtų suprasti, kad ilgalaikis gyvūnų laikymas prieglaudoje reikalauja papildomų sąlygų, kitokių nei laikant gyvūnus trumpai. Kaip gyvūnai turėtų būti laikomi prieglaudose, kurios gyvūnus laiko iki jų natūralios mirties (sanctuary tipo)? Kokios sąlygos turėtų būti užtikrintos tokiam ilgalaikiam gyvūnų buvimui?
 | Štai katės, žiūrinčios televizorių, turinčios daug vietos ir laisvės. Tačiau ši prieglauda vienu metu gali laikyti tik 30 kačių. Kadangi per metus nuo senatvės nugaišta tik 3 katės, tai ir priimti į šią prieglaudą galima tik 3 naujas kates per metus. Taigi toks sprendimas įmanomas tik labai maža dalimi. Žiūrint iš bendros situacijos perspektyvos, tai tėra lašas jūroje. |
 | O štai čia Kate F. Hurley laikinai globojama katė orkaitėje. Šią nuotrauką ji parodė tiesiog todėl, kad daugelyje prieglaudų katės 3 metus ir ilgiau laikomos ne didesniuose narvuose nei ši orkaitė. Bet juk mes nė už ką nelaikytume orkaitėje katės taip ilgai, laukdami, kol jai atsiras nauji namai! Todėl, atsakydami sau į klausimą, kas yra ilgo laikymo prieglauda, turime suvokti, kokias sąlygas mes turime suteikti, ir kokia tai atsakomybė. |
Prisiminkime šuns, laikyto prieglaudoje18 mėn., nuotrauką praėjusiame straipsnyje, ir atsakykime sau į klausimą – ar ši prieglauda elgiasi humaniškai, taip ilgai laikydama gyvūnus tokiomis sąlygomis, kurios tinkamos tik trumpalaikiam gyvūno buvimui?
Deja, labai dažnai žmonės reikalauja iš valdžios neįmanomų dalykų - visai nemigdyti gyvūnų prieglaudose. Tiesą pasakius, tokią peticiją ne per seniausiai man teko matyti ir iš mūsų tautiečių. Įdomu, o ką gi tie pasirašiusieji tautiečiai siūlytų daryti tuomet, kai prieglaudoje nebeliktų laisvų vietų - grūsti gyvūnus po dešimt į vieną gardą? Leisti jiems kentėti ir gaišti nuo ligų (juk netgi gydant, infekcinės gyvūnų ligos prieglaudose labai dažnai baigiasi mirtimi)?
Mirtis dėl prieglaudoje įgytų ligų arba elgesio problemų iš tikrųjų yra mirtis dėl prieglaudos perpildymo. Tad atsakykime sau:- Ar humaniška gyvūną migdyti tik tada, kai jis nebepagydomai suserga?
- Kaip ilgai užtrunka, kol prieinama iki tokios būklės?
- Kaip jaučiasi visa tai išgyvenantis gyvūnas?
- Kiek tai kainuoja?
Kas gali priimti geresnius sprendimus - mes ar ligų sukėlėjai?
Pirmoje nuotraukoje yra susirgusi nuostabaus grožio Himalajų katė, o antroje – draugiškas ir žavingas 3 mėn. šuniukas, susirgęs maru.
Veterinarijos gydytojai Kate F. Hurley teko dirbti tokioje prieglaudoje ir teko migdyti kvėpavimo takų ligomis sergančius gyvūnus. Be abejo, tokia prieglauda gali ir toliau girtis (ir tai daro), kad sveikų ir neagresyvių gyvūnų ji nemigdo. Žinoma, morališkai lengviau pateisinti sergančio gyvūno užmigdymą nei sveiko vien dėl to, kad priimta daugiau gyvūnų nei yra vietos. Bet tik įsivaizduokit - dėl ligų toje prieglaudoje teko užmigdyti 10 000 gyvūnų! Problema yra ta, kad dėl tokios politikos mes užmigdome DAUGIAU gyvūnų, nei reikėtų, jau nekalbant apie tai, kad gyvūnai užsikrečia ligomis ir patiria kančias, o darbuotojams yra be galo sunku ir atgrasu dirbti perpildytomis sąlygomis, nes jie negali suteikti globotiniams tinkamos priežiūros. Štai kodėl mes turėtume formuoti naują kultūrą, kurioje turėtume skatinti ir palaikyti sąmoningus ir supratingus sprendimus, kurių dėka užmigdyti tektų mažiau gyvūnų.
Taigi, jeigu mes šiandien imtume laikytis politikos (ne vienos prieglaudos lygmeniu, bet tam tikro regiono ar valstybės lygmeniu), kad nemigdysime sveikų ir turinčių šansą būti padovanotais gyvūnų, reiškia mes juos pasmerktume kankinančiai mirčiai nuo išplitusių infekcijų. Todėl nors atskirai paimta konkreti prieglauda gali sau leisti riboti gyvūnų priėmimą ir nieko nemigdyti, bet kalbant apie regiono ar šalies politiką - tai yra neįmanoma.
Tai, ką jūs galite padaryti - tai dėka gyvūnų skaičiaus savo prieglaudoje reguliavimo sumažinti (taip, sumažinti!) užmigdomų ir mirštančių gyvūnų skaičių bei išgelbėti daugiau gyvūnų. Skamba paradoksaliai? Sekančiame savo straipsnelyje išsamiai aprašysiu, kokie neperpildytos prieglaudos privalumai ir kaip tai atsispindi jos veiklos rezultatuose.
Medžiaga paruošta pagal amerikiečių autorės, prieglaudų veterinarijos gydytojos Kate F. Hurley paskaitą veterinarinės medicinos studentams apie gyvūnų prieglaudų perpildymą: http://breeze.ucdavis.edu/p81992127/.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą