Įvadas
Šis protokolas sukurtas naudojimui prieglaudose, gelbėjimo grupėse arba bet kokiose kitose organizacijose, kuriose laikoma daugiau kaip 5 gyvūnai. Šis protokolas netinka naudojimui namus turintiems augintiniams.
Vakcinavimo strategija prieglaudoje arba kitose vietose, kur dažna gyvūnų kaita, yra daugeliu atžvilgių kitokia nei strategija, taikoma namuose auginamiems gyvūnams. Tikimybė, kad gyvūnas susidurs su pavojumi užsikrėsti ligomis, dažnai yra labai didelė, o infekcijos pasekmės yra galimai sunkios tiek užsikrėtusiam gyvūnui, tiek likusiai prieglaudos populiacijai. Gerai apgalvota vakcinavimo strategija gali būti gyvybiškai svarbi, kad prieglaudos gyvūnai išliktų sveiki. Kai kurios vakcinos gali suteikti apsaugą per kelias dienas ar net kelias valandas po jų suleidimo ir gali stipriai sumažinti gyvybei pavojingų ligų prieglaudoje atvejus. Kitos vakcinos, nors ir ne taip greitai veikiančios, bet gali sumažinti ligų atvejų dažnumą ir sunkumą ne tik prieglaudoje, bet ir atidavus gyvūną į naujus namus arba kitas gyvūnų gelbėjimo grupes. Tokiu būdu prieglauda gali didinti savo reputaciją, padidinti gyvūnų atidavimo skaičius bei pagerinti santykius su kitomis gyvūnų gelbėjimo grupėmis - gauti žymiai daugiau nei tiesiog vakcinavimo tiesioginę naudą.
Žinoma, vakcinacija nėra „stebuklingoji lazdelė“ apsaugant nuo ligų. Net geriausios vakcinos pradeda veikti ne iškart, o gyvūnai gali patekti į prieglaudą jau būdami užsikrėtę. Be to, net esant geriausioms sąlygoms, vakcinacija nesuteikia apsaugos visiems 100% paskiepytųjų, o gyvūnai, patekę į prieglaudą streso būsenos ir nusilpę dėl prastos mitybos, gali nesudaryti optimalaus atsako į vakcinaciją. Galiausiai, ne visoms prieglaudose svarbią reikšmę turinčioms ligoms yra vakcinų, o net ir esančios vakcinos nuo kai kurių ligų ne visada suteikia visišką apsaugą. Vakcinos gali padėti, bet niekada nepakeis geros bendros gyvūnų priežiūros ir apgyvendinimo tvarkos.
