2016-04-29

Šunų parvo virusas: kaip nuo jo apsaugoti prieglaudos gyvūnus?

Šunų parvovirusinė infekcija – visoms prieglaudoms pažįstama nelaimė, greitai išplintanti ir sunkiai suvaldoma, dažniausiai susargdinanti šuniukus, kuriems surasti naujus šeimininkus būtų didžiausi šansai, ir kuri neretai baigiasi mirtimi. Tiek finansine, tiek emocine, ir netgi laiko bei bendro prieglaudos rezultatyvumo prasme šis susirgimas kainuoja labai daug, todėl itin svarbu imtis visų įmanomų prevencijos priemonių, kad prieglaudoje esantys gyvūnai būtų apsaugoti nuo šios ligos – taip ir taupiau, ir netenka stabdyti gyvūnų priėmimo bei dovanojimo, ir gyvūnėliai bei savanoriai nepatiria steso. Juk žymiai geriau žmonių paramą investuoti į globotinių sveikatą, prieglaudos vystymą ir įvairių programų vykdymą, o ne į didžiules sąskaitas už gydymą – ar ne taip?

Trumpai apie parvo virusą


Šunų parvo virusas (ŠPV) pirmą kartą buvo nustatytas prieš maždaug 40 metų. Nuo to laiko išsivystė kelios viruso padermės (2a, 2b ir 2c), pakeitusios ankstesniąsias.

Šunų parvovirusinis enteritas yra labai užkrečiama liga, sukelianti viduriavimą (kartais su krauju), vėmimą, silpnumą ir karščiavimą. Virusas taip pat užmuša leukocitus (baltuosius kraujo kūnelius), todėl užsikrėtęs šuo tampa žymiai imlesnis kitoms bakterinėms infekcijoms.

Viduriavimas gali būti įvairaus stiprumo, kartais mirtinas. Tačiau jeigu viduriuojantis šuo yra linksmas, kreipia dėmesį į aplinką, ėda ir laka – tai greičiausiai ne parvovirusinė infekcija, o tik laikinas virškinimo sutrikimas dėl pašaro pasikeitimo, streso, parazitų arba per gausaus šėrimo.

Parvo virusas plinta per užsikrėtusių šunų išmatas tiesioginiu ir netiesioginiu būdu (viruso dalelės prikimba prie batų, šluotų, kailio ir bet kokių kitų objektų). Parvo virusas yra atsparus aplinkos sąlygoms ir gali išlikti gyvybingas mėnesiais ar netgi metais.

Kadangi ne visi šunų savininkai vakcinuoja savo augintinius nuo šios ligos, į prieglaudas tiesiog neišvengiamai patenka užsikrėtusių parvo virusu šunų. Inkubacinis ligos periodas (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo) paprastai trunka 3 – 7 dienas, bet gali būti ir iki 14 dienų! Svarbu žinoti, kad užsikrėtę šunys virusą gali platinti prieš atsirandant klinikiniams požymiams, kai dar atrodo visiškai sveiki, o taip pat sergant subklinikine (slapta) forma, todėl iš pradžių galima nė neįtarti, kad užkratas jau plinta prieglaudos aplinkoje. Ši grėsmė yra pastovi, ir kovoti su ja galima tik tinkamai dezinfekuojant patalpas, vakcinuojant gyvūnus ir laikantis gyvūnų laikymo bei grupavimo taisyklių.

Gera žinia yra ta, kad nors parvo virusai ir toliau evoliucionuoja, bet jie išlieka antigeniškai stabilūs, todėl vakcinavimas užtikrina patikimą apsaugą net ir prieš naujesnes viruso padermes. Taip pat kovą su ŠPV palengvina tai, kad yra sukurti patikimi ir lengvai įsigyjami greitieji testai, palengvinantys šios ligos diagnozavimą.  Dėl neilgai trunkančio inkubacinio laikotarpio naujai priimtų gyvūnų karantinavimas yra efektyvi prevencinė priemonė. Taip pat, siekiant nustatyti kliniškai sveikų šunų užsikrėtimo riziką, galima atlikti antikūnų titrų testus.

Taigi nors ŠPV visada kelia riziką prieglaudose, infekcijos plitimas gali būti efektyviai sumažintas tinkamai vakcinuojant šunis, greitai atpažįstant ligą, tinkamai atskiriant sergančius / turėjusius kontaktą su užkratu gyvūnus, bei kruopščiai valant ir dezinfekuojant prieglaudos patalpas.

Kokie gyvūnai gali užsikrėsti?


Šuniukams pavojus sunkiai susirgti ir nugaišti yra didžiausias, bet ŠPV gali užsikrėsti bet kokio amžiaus ir bet kokios veislės nevakcinuoti šunys.

Nustatyta, kad JAV kai kurios parvo viruso padermės gali užkrėsti ne tik šunis, bet ir kates. Lietuvoje tokių tyrimų nėra atlikta, todėl situacija yra nežinoma, tačiau verta atsižvelgti į šį faktą bet kuriuo atveju. ŠPV katėms gali sukelti sunkų susirgimą ir netgi mirtį, lygiai taip pat kaip ir kačių panleukopenija, arba katės gali tapti viruso nešiotojomis ir platinti virusą prieglaudoje. Dėl šių priežasčių prieglaudose itin svarbu visus šunis laikyti atskirai nuo kačių, ir niekada kartu nelaikyti ŠPV užsikrėtusių šunų su katėmis, o ypač su kačiukais ir nevakcinuotomis suaugusiomis katėmis. Modifikuota gyva vakcina nuo kačių panleukopenijos užtikrina kryžminę apsaugą katėms nuo užsikrėtimo šunų parvo virusu.

Vakcinavimas


Šunų vakcinavimas kompleksinėmis vakcinomis nuo užkrečiamųjų ligų yra pagrindinė parvo viruso prevencijos priemonė prieglaudose ir bendruomenėse. Viena modifikuota gyva vakcina gali per 3 – 5 dienas užtikrinti šuns apsaugą nuo ŠPV, jeigu vakcinos veikimas nebuvo blokuotas šuniukui per krekenas gautų motinos antikūnų (taip gali nutikti, jei vakcinuojamas iki 16 – 20 savaičių amžiaus šuniukas). Šiuo metu naudojamos vakcinos šunis apsaugo nuo visų žinomų parvo viruso padermių.

Prieglaudose reikėtų vakcinuoti visus šunis ir šuniukus nuo 4 sav. amžiaus iškart priėmimo metu (bet idealiu atveju – likus savaitei iki patekimo į prieglaudą), net jeigu jie sužeisti arba nesunkiai serga (tik jeigu prieglaudoje parvo virusas pasitaiko itin retai, vakcinavimą galima pradėti ne 4 sav., o 6 sav. amžiaus šuniukams). Kol šuniukai prieglaudoje, pakartotinai juos reikėtų vakcinuoti kas dvi-tris savaites iki kol jiems sukaks 18–20 savaičių. Suaugusius šunis rekomenduojama pakartotinai vakcinuoti po dviejų savaičių nuo pirmosios vakcinacijos arba perdavus gyvūną naujiesiems šeimininkams.

Prieš vakcinuojant šuningas kales, reikia pasverti parvovirusinės infekcijos riziką ir vakcinavimo riziką. Jei šuningą kalę nusprendžiama nevakcinuoti, geriausia nustatyti jos antikūnų prieš parvo virusą titrus (CPV Ab testas), kad galima būtų įvertinti kalės jautrumą infekcijai. Kol bus gauti atsakymai su informacija, kad antikūnų titras yra pakankamas, tokias kales reikia laikyti izoliuotai.

Šuniukų iki 16 savaičių amžiaus per motinos krekenas gauti antikūnai gali blokuoti vakcinos veikimą, todėl juos taip pat reikėtų ypatingai saugoti, laikant atskirai nuo kitų šunų lengvai valomose ir dezinfekuojamose vietose. Juos prižiūrintys asmenys turėtų laikytis visų higienos reikalavimų, pas šuniukus eiti tik švariomis rankomis, batais ir rūbais. Geriausia šuniukus kaip įmanoma greičiau perduoti laikiniems globėjams arba naujiems šeimininkams.

Kaip atpažinti ir diagnozuoti ŠPV


Laimei, diagnozuoti ŠPV daugeliu atveju nesudėtinga. Nors ir netobuli, bet pakankamai specifiški ir jautrūs yra greitieji testai, kurių pagalba nustatoma, ar gyvūno išmatose yra ŠPV (jeigu rezultatas teigiamas – vadinasi gyvūnas ne tik pats yra užsikrėtęs, bet ir platina virusą į aplinką!). Atkreipkite dėmesį, kad tokių testų pavadinime turi būti santrumpos CPV (sutr. Canine Parvo Virus) ir Ag (reiškia antigeną), o ne Ab (reiškia antikūnį). Tokį testą lengvai galima atlikti prieglaudoje. Deja, kaip ir su bet kuriais testais, galima gauti klaidingai neigiamų rezultatų (pvz., Idexx SNAP testai teisingai patvirtina 77% – 80% atvejų). Taip nutikti gali vėlesniame ligos etape, kai virusai susijungia su antikūnais ir nebėra platinami. Nors ir retai, bet nežymiai teigiamas atsakymas gali būti dėl neseniai atliktos vakcinacijos. Bendrai imant, teigiamas testo rezultatas visada turėtų būti vertinamas rimtai, net jeigu šuo buvo neseniai vakcinuotas.

Be abejo, visais atvejais reikėtų vertinti ne tik testo rezultatus, bet ir ligos istoriją bei klinikinius požymius. Kadangi liga pavojinga, rekomenduojama atlikti patvirtinantį diagnostinį testą, ypač jeigu greitojo testo rezultatas neatitinka bendro klinikinio vaizdo. Tai gali būti kraujo tepinėlis arba bendras kraujo tyrimas (parvovirusinės infekcijos atveju nustatomas sumažėjęs leukocitų skaičius), o jeigu šuo nugaišta arba jam atliekama eutanazija, atliekamas skrodimas (ieškoma infekcijai būdingo segmentinio enterito).

Atlikti ŠPV antigenų testus visiems į prieglaudą priimamiems šunims prasmės nėra. Tai verta daryti tik šunims su klinikiniais požymiais arba jeigu žinoma, kad jie neseniai galėjo kontaktuoti su sergančiais šunimis arba susidurti su virusu aplinkoje (yra padidintos rizikos). Kadangi virusą šunys gali platinti kelias dienas iki klinikinių požymių atsiradimo, taip pat yra prasmės atlikti testus labai didelės rizikos šuniukams, net jei jie nerodo akivaizdžių infekcijos požymių, bet, pavyzdžiui, atrodo paliegę ir yra patekę iš padidintos rizikos vietovių. Tačiau daugeliu atvejų sveikai atrodančių šunų ir šuniukų testavimas yra brangus ir neefektyvus ŠPV kontrolės atžvilgiu prieglaudoje (nes gali būti gautas neigiamas rezultatas, o šuo pradės platinti virusą po kelių valandų ar dienų).

Būtinai gerai žinokite klinikinius parvovirozės požymius, iš anksto sudarykite raštišką veiksmų planą tam atvejui, jeigu kiltų ŠPV įtarimas, ir supažindinkite su visa šia informacija personalą bei savanorius, kad kasdienės gyvūnų priežiūros metu galima būtų kuo greičiau pastebėti šunų sveikatos pokyčius, ligos pradžią, ir visi žinotų, ką tokiu atveju daryti.

Kaip įvertinti užsikrėtimo riziką?


Kai vienam prieglaudos gyvūnui diagnozuojama parvovirusinė infekcija, kyla klausimas – ką daryti su kitais šunimis, buvusiais toje pačioje aplinkoje? Ar jie visi susirgs? Ar reikės karantinavimo? Ar tiesiog viską daryti kaip ir anksčiau? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo kelių faktorių.

Ne visi virusu užkrėstoje aplinkoje buvę gyvūnai užsikrės. Neretai pasitaiko, kad netgi tos pačios vados šuniukai vieni užsikrečia, o kiti ne. Taip nutinka dėl to, kad jų gauti per pieną antikūnų kiekiai gali skirtis. Užsikrėtimo rizika priklauso nuo gyvūno individualios imuniteto būklės, vakcinacijos, bendros švaros aplinkoje ir atstumo nuo sergančio gyvūno. Svarbiausias veiksnys vertinant susirgimo riziką yra vakcinacija: vyresniems nei 5 mėnesių amžiaus paskiepytiems šunims (vakcinuotiems bent 8 dienomis anksčiau nei atsidūrė šalia sergančio gyvūno) rizika užsikrėsti yra labai maža, tačiau net ir vėliau vakcinuoti gyvūnai gali atsilaikyti prieš infekciją.

Užsikrėtimo rizika dėl plitimo aplinkoje sumažėja, jeigu:
  • patalpos neperpildytos gyvūnais,
  • šunys yra laikomi po vieną arba pastoviomis poromis / grupėmis,
  • tvarkant laikymo vietas, nėra kontaktuojama su šunimis ir jie nėra išvedami iš savo laikymo vietos (pvz., tinkamai naudojant dvipusius gardus),
  • šunų laikymo vietos yra plieninės, hermetiškai užbetonuotos arba padengtos kitomis neporėtomis ir atspariomis įbrėžimams medžiagomis, kurios gali būti lengvai plaunamos ir dezinfekuojamos,
  • gyvūnų laikymo vietų, tame tarpe transporto priemonių, gyvūnų apžiūrai naudojamų paviršių ir bendrų patalpų dezinfekcijai kasdien naudojamos patikimos prieš parvo virusus dezinfekcinės medžiagos,
  • kiekvienoje prieglaudos zonoje yra naudojamas atskiras priemonių ir įrankių rinkinys,
  • po kontakto su kiekvienu gyvūnu yra plaunamos rankos arba keičiamos vienkartinės pirštinės,
  • klinikiniai ligos požymiai atsirado pirmosiomis dienomis po patekimo į prieglaudą (tokiu atveju labiau tikėtina, kad gyvūnas užsikrėtė dar prieš patekdamas į prieglaudą).
Užsikrėtimo rizika dėl gyvūno per silpno imuniteto:
  • yra mažesnė, jeigu visi gyvūnai vakcinuojami iškart jų patekimo į prieglaudą metu,
  • rizika yra labai maža, jeigu šunys yra vyresni nei 4–5 mėnesių amžiaus ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
    • yra vakcinuoti modifikuota gyva poodine vakcina mažiausiai savaitė iki kontakto su sergančiu gyvūnu ar užkrėsta parvo virusu aplinka,
    • yra žinoma, kad šuo kada nors buvo vakcinuotas mažiausiai 18–20 savaičių amžiaus, bet ne anksčiau kaip prieš tris metus,
  • jaunesniems nei 5 mėnesių amžiaus šuniukams užsikrėtimo rizika yra didesnė (vakcinos veikimą gali blokuoti iš motinos per pieną gauti antikūnai),
  • rizika yra didesnė, jeigu gyvūnas vakcinuotas mažiau negu prieš savaitę iki kontakto su sergančiu gyvūnu ar užkrėsta parvo virusu aplinka,
  • didžiausia rizika užsikrėsti yra nevakcinuotiems arba per žemą imuninį atsaką (neigiamus antikūnų titrus) turintiems šunims, kurie artimiausiai kontaktavo su sergančiu gyvūnu ar užkrėsta parvo virusu aplinka.

Kaip nustatyti šuns imuniteto stiprumą prieš parvo virusą?


Jeigu prieglaudoje parvovirusine infekcija užsikrėtė bent vienas šuo, būtina priimti sprendimus dėl kitų laikomų šunų karantinavimo, kurie galėjo turėti tiesioginį arba netiesioginį kontaktą su užkratu. Vertinant užsikrėtimo riziką ir ar yra būtinybė karantinuoti konkrečius šunis, pravartu atlikti greitąjį antikūnų testą (skirtingai nei diagnozuojant ligą, šio testo esmė – antikūnų nustatymas kraujyje sveikiems šunims, kuris parodo imuniteto prieš parvo virusą būklę, todėl ant testo pakuočių būna santrumpos CPV ir Ab).

Pavyzdžiui, naudojant „Anigen Radip CPV Ab“ rinkinį, rezultatai gaunami per maždaug 20 minučių. Imuniteto stiprumas yra nustatomas lyginant teste susidariusią titro juostelės spalvos intensyvumą lyginant su spalvų matavimo skale (1-6). Jeigu titro juostelės spalvos intensyvumas yra 1-2, tai rodo, kad imunitetas prieš parvo virusą yra žemas; 3 – imunitetas yra vidutinis; 4-6 – imunitetas yra aukštas.

Šį testą verta atlikti tik sveikai atrodantiems (klinikinių požymių neturintiems) šunims. Sveikiems vyresnio nei 5 mėnesių amžiaus paskiepytiems šunims (vakcinuotiems bent 8 dienomis anksčiau nei atsidūrė šalia sergančio gyvūno) rizika užsikrėsti yra labai maža, todėl toks testavimas dažniausiai yra nereikalingas.

Suaugusiems šunims, kuriems testas parodo aukštus antikūnų titrus, rizika užsikrėsti ŠPV yra maža. Tokių šunų karantinuoti nebūtina, net jeigu jie ir kontaktavo su sergančiu gyvūnu arba buvo užkrėstoje aplinkoje.

Jaunesnių nei 5 mėnesių amžiaus šuniukų atveju sprendimą priimti sudėtingiau. Aukšti antikūnų titrai gali būti ir dėl aktyvaus imuninio atsako, susidariusio į vakciną, ir dėl pasyvaus imuniteto, t.y. antikūnų, gautų per pieną iš motinos – jų gali greitai sumažėti, ir tuomet šuniukai taps imlūs ligai. Todėl nors rizika yra nedidelė ir šuniukai gali būti atiduodami, bet juos reikėtų kaip įmanoma trumpiau užlaikyti prieglaudoje, o naujuosius šeimininkus ar globėjus perspėti dėl buvusio kontakto su ŠPV. Tęsti vakcinavimą reikėtų pagal įprastą grafiką.

Šuniukams, kurie glaudžiausiai kontaktavo su sergančiu šunimi arba buvo labiausiai užkrėstoje parvo virusu aplinkoje, reikėtų atlikti abu greituosius testus – ir antikūnų titro testą (CPV Ab), ir antigeno (CPV Ag). Jeigu gaunami aukšti antikūnų titrai, bet taip pat ir teigiamas antigeno testas, tai reiškia, kad šuniukas serga subklinikine infekcija. Iš motinos įgytas pasyvusis tokio šuniuko imunitetas nėra pakankamai stiprus prieš parvo virusą, jis virusą platina su išmatomis, todėl turi būti atskirtas ir izoliuotas. Jeigu abiejų testų rezultatai yra neigiami (išmatose virusas neaptinkamas, bet ir antikūnų titrai yra žemi), tai  rodo, kad šuniukas kol kas viruso neplatina, bet pats nėra apsaugotas nuo infekcijos, todėl turėtų būti karantinuojamas. Jeigu gaunamas neigiamas išmatų tyrimo rezultatas ir aukšti antikūnų titrai, šuniukas viruso neplatina ir šiuo metu yra apsaugotas nuo ŠPV. Tokie šuniukai turėtų būti išmaudomi (kad ant kailio neliktų prikibusi viruso dalelių) ir kaip įmanoma greičiau atiduodami naujiems šeimininkams.

Bet kokio amžiaus šunims, kurie turėjo tiesioginį arba netiesioginį kontaktą su užkratu ir kurių nustatytas imunitetas (antikūnų titrai) prieš ŠPV yra žemas, rizika susirgti parvoviroze yra didelė, nors ir ne visi jie būtinai užsikrės. Jeigu įmanoma, šiuos gyvūnus reikėtų 2 savaites karantinuoti.

Pastaba: atliekant greituosius antikūnų testus, yra nedidelė klaidingų rezultatų tikimybė, todėl pavieniais atvejais nestiprų imunitetą turintiems šunims gali būti nustatyti aukšti antikūnų titrai, ir priešingai – stiprų imunitetą turintiems šunims gali būti nustatyti žemi antikūnų titrai.

Karantinavimas


Karantinas trunka 14 dienų. Pradedant karantinavimą, šuniukai turėtų būti išmaudyti, kad nusilpus motininiam imunitetui, neužsikrėstų virusu nuo kailio.

Visi suaugę šunys, jei tik įmanoma, turėtų būti laikomi atskirai vieni nuo kitų; šuniukai gali būti laikomi poromis. Kiekvienai laikymo vietai turėtų būti skirtas atskiras valymo priemonių rinkinys. Karantino patalpų priežiūra turėtų užsiimti ribotas skaičius žmonių, kurie turėtų keisti pirštines, apsiaustus ilgomis rankovėmis ir batų dangalus arba pačius batus po kiekvieno šuniuko (ar jų poros) priežiūros bei išeinant iš suaugusių šunų karantinavimo patalpos.

Jei tik įmanoma, karantinavimo pabaigoje suaugusius šunis išmaudykite, kad ant jų kailio neliktų viruso likučių. Išmaudykite ir šuniukus, jeigu tai nebuvo padaryta karantinavimo pradžioje.

Dezinfekcija


Kaip jau minėta, ŠPV gali ilgai išlikti gyvybingas aplinkoje, ypač tamsioje ir drėgnoje. Todėl vienintelis būdas kovoti su šiuo virusu – jį pašalinti mechaniškai arba užmušti efektyviomis dezinfekcinėmis medžiagomis.

Tarp efektyviai veikiančių prieš parvo virusus priemonių yra galimas šioks toks pasirinkimas:
  • 5% natrio hipochloritas (buitinis baliklis), skiestas santykiu 1:32. Kad būtų efektyvus, turi būti tinkamai laikomas ir naudojamas tik ant prieš tai kruopščiai išvalytų ir išplautų paviršių, ant kurių nėra likę jokių organinių medžiagų likučių (išmatų ir kt.). Neskiestas baliklis išlieka stabilus mažiausiai 200 dienų, o po praskiedimo – mažiausiai mėnesį, jeigu laikomas šviesos nepraleidžiančioje talpoje. Baliklį greitai deaktyvuoja šviesa ir organinės medžiagos.
  • Kalio peroksimonosulfatas (pvz., „Ecocid S“) ir akseleruotas vandenilio peroksidas (deja, Lietuvoje kol kas jo dar nėra) – lyginant su balikliu, abi šios medžiagos pasižymi geresnėmis valančiomis savybėmis ir geresniu veikimu organinėse medžiagose.
Nepriklausomų tyrimų metu nustatyta, kad ketvirtinio amonio pagrindu pagamintos dezinfekcinės medžiagos nėra patikimos prieš parvo virusą.

Kad neliktų užkrato, šunų laikymo vietas itin kruopščiai išplaukite, dezinfekuokite ir palikite išdžiūti (šį veiksmų ciklą pakartokite bent du kartus). Visa tai atlikus, šunų laikymo vietas galima iškart naudoti toliau.

Kaip pašalinti virusą namuose arba kieme?


Dezinfekuoti namus arba erdvę lauke yra neįmanoma, todėl efektyviausia yra uoliai kelis kartus mechaniškai viską išvalyti. Kiemą galima užpilti vandeniu ir palikti išdžiūti, taip pat galima užpurkšti organinėse medžiagose geriau veikiančias dezinfekcines medžiagas (pvz., „Ecocid S“).

Jeigu net ir kruopščiai viską išvalius, pasikartoja parvo viruso atvejai, į tokius namus teks nebepriimti šuniukų ir nevakcinuotų suaugusių šunų mažiausiai 6 – 12 mėnesių. Šiuo laikotarpiu pasistenkite, kad aplinką pasiektų kuo daugiau tiesioginės saulės šviesos, ir ji būtų sausa.

Šuniukų ir suaugusių šunų, kurie į prieglaudą pateko mažiau nei prieš 4 dienas, apskritai geriau neleisti ant žolės ir purvo.

Plačiau apie dezinfekciją skaitykite kituose straipsniuose

Gydymas ir sveikimas


Parvovirusiniu enteritu sergantys šunys prieglaudoje turėtų būti gydomi tik tais atvejais, kada yra galimybė juos tinkamai izoliuoti, kad virusas nekeltų pavojaus kitiems globotiniams, ir yra tinkama veterinarinė priežiūra. Kitais atvejais gydyti šuniukus reikėtų veterinarijos klinikose arba perdavus laikinųjų globėjų priežiūrai.

Virusas gali būti aptinkamas sirgusio šuns išmatose dar maždaug 14 dienų po jo pasveikimo (klinikinių požymių išnykimo), todėl idealiu atveju pasveikusius šunis reikėtų dar dvi savaites laikyti atskirai nuo kitų šunų. Pasveikusiems šunims taip pat galima pakartotinai atlikti greitąjį ŠPV antigeno (Ag) testą: jeigu gyvūno testo rezultatas neigiamas, rizika, kad gyvūnas virusą dar platina, yra maža, todėl jį galima perkelti prie atiduodamų gyvūnų, ypač jeigu tokius šunis laikyti atskirai nuo šuniukų ir tik neseniai suvakcinuotų suaugusių šunų. Prieš perkeldami pasveikusius šunis į atiduodamų gyvūnų patalpas, juos išmaudykite, kad ant kailio neliktų viruso likučių.

Jeigu pasveikusiems šuniukams ar šunims 2 savaičių laikotarpiu atsiranda nauji namai, paprašykite savininkų dvi savaites nevesti tokių šunų į parkus, dresūros pamokas ir kitas vietas, kur gali būti mažų šuniukų, dar neturinčių pastovaus imuniteto prieš parvo virusą. Tačiau bendrauti su vakcinuotais suaugusiais šunimis tokie gyvūnai gali.

Pasveikę šunys gali būti operuojami. Šuniukams tęsiamos vakcinacijos pagal įprastinį planą – nors persirgtas parvovirusinis enteritas ilgam užtikrina jų imunitetą nuo šios ligos, bet kompleksinės vakcinos užtikrins apsaugą ir nuo kitų sunkių užkrečiamųjų ligų.

Šuniukų socializacija parvo viruso rizikos kontekste


Akivaizdu, kad mažus šuniukus ypatingai būtina saugoti nuo ŠPV. Kita vertus, ilgas šuniukų karantinavimas ir atskyrimas susirgus yra itin nepalankus jų socializacijos atžvilgiu, o tai gali atsiliepti ne taip greitai, bet ne ką silpniau: šuniukas, kuris buvo atskirtas nuo kitų gyvūnų, žmonių ir įvairių patirčių, gali užaugti bailus arba agresyvus. Todėl būtina gerai pasverti ŠPV riziką ir prastos socializacijos riziką, ir pasistengti, kad šuniukai būtų apsaugoti nuo abiejų blogybių, tiek suteikiant galimybę įvairioms patirtims, tiek užtikrinant kiek įmanoma saugesnę ir švaresnę aplinką.


Informacija paruošta pagal:
  1. Canine: Parvovirus (CPV) Information Sheet
(straipsnis gali būti pildomas)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą