Šunų ir kačių vakcinavimas prieglaudose

Šį kartą - verstas straipsnelis apie gyvūnų vakcinaciją prieglaudose. Be abejo, tai - amerikiečių patirtis, tad galbūt ne viskas pas mus yra pasiekiama arba priimtina. Šiaip ar taip, įdomių faktų pamąstymui ir pritaikymui tikrai yra, todėl kviečiu visus gyvūnų globėjus pasiskaityti.

Įvadas

Šis protokolas sukurtas naudojimui prieglaudose, gelbėjimo grupėse arba bet kokiose kitose organizacijose, kuriose laikoma daugiau kaip 5 gyvūnai. Šis protokolas netinka naudojimui namus turintiems augintiniams.

Vakcinavimo strategija prieglaudoje arba kitose vietose, kur dažna gyvūnų kaita, yra daugeliu atžvilgių kitokia nei strategija, taikoma namuose auginamiems gyvūnams. Tikimybė, kad gyvūnas susidurs su pavojumi užsikrėsti ligomis, dažnai yra labai didelė, o infekcijos pasekmės yra galimai sunkios tiek užsikrėtusiam gyvūnui, tiek likusiai prieglaudos populiacijai. Gerai apgalvota vakcinavimo strategija gali būti gyvybiškai svarbi, kad prieglaudos gyvūnai išliktų sveiki. Kai kurios vakcinos gali suteikti apsaugą per kelias dienas ar net kelias valandas po jų suleidimo ir gali stipriai sumažinti gyvybei pavojingų ligų prieglaudoje atvejus. Kitos vakcinos, nors ir ne taip greitai veikiančios, bet gali sumažinti ligų atvejų dažnumą ir sunkumą ne tik prieglaudoje, bet ir atidavus gyvūną į naujus namus arba kitas gyvūnų gelbėjimo grupes. Tokiu būdu prieglauda gali didinti savo reputaciją, padidinti gyvūnų atidavimo skaičius bei pagerinti santykius su kitomis gyvūnų gelbėjimo grupėmis - gauti žymiai daugiau nei tiesiog vakcinavimo tiesioginę naudą.

Žinoma, vakcinacija nėra „stebuklingoji lazdelė“ apsaugant nuo ligų. Net geriausios vakcinos pradeda veikti ne iškart, o gyvūnai gali patekti į prieglaudą jau būdami užsikrėtę. Be to, net esant geriausioms sąlygoms, vakcinacija nesuteikia apsaugos visiems 100% paskiepytųjų, o gyvūnai, patekę į prieglaudą streso būsenos ir nusilpę dėl prastos mitybos, gali nesudaryti optimalaus atsako į vakcinaciją. Galiausiai, ne visoms prieglaudose svarbią reikšmę turinčioms ligoms yra vakcinų, o net ir esančios vakcinos nuo kai kurių ligų ne visada suteikia visišką apsaugą. Vakcinos gali padėti, bet niekada nepakeis geros bendros gyvūnų priežiūros ir apgyvendinimo tvarkos.

Klausimai apsvarstymui

Kaip ir nuosavo augintinio atveju, taip ir kiekvienoje prieglaudoje strategija turi individualiai atspindėti jos gyvūnų poreikius. Nors ir galima daryti kai kuriuos apibendrinimus, bet vakcinavimo programa turi atsižvelgti ir į konkrečioje vietovėje paplitusias ligas, populiacijos charakteristikas (pvz., ar gyvūnų kaita prieglaudoje greita ar lėta, ar prieglauda atlieka gyvūnų kontrolės ar gyvūnų dovanojimo funkcijas, ar prieglaudoje dauguma gyvūnų yra atiduoti šeimininkų ar beglobiai) bei prieglaudos išteklius ir filosofiją. Galiausiai, idealaus vakcinavimo protokolo sukūrimas konkrečioje prieglaudoje gali pareikalauti kažkiek bandymų ir nesėkmių. Svarbu stebėti susirgimų lygį prieš ir po naujo vakcinacijos protokolo išbandymo. Įvertinusios sergamumo lygį, prieglaudos turėtų atsižvelgti į šiame dokumente pateiktus klausimus ir atsakymus, kurie tinka daugumai situacijų.

Prieš kuriuos patogenus reikėtų vakcinuoti?

Pagrindinės vakcinos yra tos, kurios skiriamos faktiškai visiems prieglaudos gyvūnams ir į kurias įeina vakcinos prieš agentus, kurių grėsmė yra labai tikėtina, ir kurios bent iš dalies apsaugo. Ribojant vakcinas iki pagrindinių komponentų, sumažinamos išlaidos ir nepageidaujamo šalutinio poveikio atvejai.

Šunų vakcinos

Privaloma vakcina:

• Pasiutligė: vakcina nuo pasiutligės pagal Lietuvoje galiojančius reikalavimus gyvūnų globos namams privalo būti suleista, pasibaigus šuns karantino laikotarpiui (10 dienų), jei gyvūnas toliau laikomas prieglaudoje. Prieglaudos, kurios šunis laiko ilgą laiką, gali apsvarstyti galimybę juos skiepyti nuo pasiutligės priėmimo metu.

Pagrindinės vakcinos prieglaudų šunims:

• Maras (CDV) 
• Adenovirusas-2 (CAV-2/hepatitas) 
• Parvovirusas (CPV) 
• Parainfluenza (CPiV) 
• Bordetella bronchiseptica (šunidžių kosulys) 

Paprastai pirmieji keturi antigenai yra sujungti į vieną vakciną (DA2PP arba DHPP) ir suleidžiami viena injekcija po šuns oda (SQ). Šuniukai turėtų būti skiepijami, pradedant nuo 4-6 savaičių amžiaus ir pakartotinai vakcinuojami kas 2-4 savaites iki 16-18 savaičių amžiaus (jei ligų tikimybė yra didelė, reiktų vakcinuoti anksčiau, t.y. nuo 4 savaičių, ir dažnesniuoju intervalu, t.y. kas 2 savaites). Suaugę šunys turi būti vieną kartą vakcinuojami priėmimo metu. Jei leidžia ištekliai, gali praversti pakartotinė vakcinacija po 2-4 savaičių – ji padės tiems gyvūnams, kuriems dėl silpnos sveikatos nesusidarė tinkamas atsakas į pirmąją vakciną.

Vakcinos nuo Bordetella bronchiseptica gali būti su arba be šunų parainfluenza bei adenovirusu-2. Naujausi tyrimai parodė, kad ši vakcina buvo šiek tiek efektyvi net tose prieglaudose, kuriose buvo tikimybė, kad šunys susiduria su dideliu kiekiu ligos sukėlėjų jau ankstyvuoju laikymo prieglaudoje laikotarpiu [Edinboro, 2004 #762]. Dažniausiai rekomenduojama intranazalinė (į nosį purškiama) vakcina, nes ji demonstruoja greitą imuninės sistemos atsaką (3-5 dienos) ir galimą vietiškai įgyto IgA apsaugos naudą. Be to, ši vakcina gali būti naudojama jau 2-3 savaičių amžiaus šuniukams ir sudaro imunitetą, net vis dar veikiant iš motinos gautiems antikūnams.

Iš esmės nerekomenduojamos vakcinos (dėl nepademonstruoto efektyvumo ir/arba nedidelės ligos perdavimo prieglaudoje rizikos):

• Šunų koronavirusas 
• Giardia 
• Vakcinos nuo ligų, kurios prieglaudoje turi mažą infekcijos riziką (pvz., leptospirozė, Laimo liga) ir dažniausiai skiriamos nebent po gyvūno atidavimo į naujus namus, kai galima įvertinti individualią šuns riziką jomis susirgti.

Kačių vakcinos

Privaloma vakcina:

• Pasiutligė: vakcina nuo pasiutligės pagal Lietuvoje galiojančius reikalavimus gyvūnų globos namams privalo būti suleista, pasibaigus katės karantino laikotarpiui (10 dienų), jei ji toliau laikoma prieglaudoje. Prieglaudos, kurios kates laiko ilgą laiką, gali apsvarstyti galimybę jas skiepyti nuo pasiutligės priėmimo metu.

Pagrindinės vakcinos prieglaudų katėms:

• Kačių herpeso virusas-1 (kačių virusinis rinotracheitas/FHV-1) 
• Kačių kalici virusas (FCV) 
• Kačių panleukopenija (FPV)

Kačių vakcinos paprastai yra sujungtos į vieną vakciną (FVRCP). Dažniausiai rekomenduojama modifikuota gyva poodinė (SQ) vakcina, nes ji demonstruoja greitą imuninės sistemos atsaką ir išlieka efektyvi, net esant iš motinos įgyto imuniteto pasipriešinimui. Kačiukai turėtų būti skiepijami, pradedant nuo 4-6 savaičių amžiaus ir pakartotinai vakcinuojami kas 2-4 savaites iki 18 savaičių amžiaus (jei ligų tikimybė yra didelė, reiktų vakcinuoti anksčiau, t.y. nuo 4 savaičių, ir dažnesniuoju intervalu, t.y. kas 2 savaites). Suaugusios katės turi būti vieną kartą vakcinuojamos priėmimo metu. Jei leidžia ištekliai, gali praversti pakartotinė vakcinacija po 2-4 savaičių – ji padės tiems gyvūnams, kuriems dėl silpnos sveikatos nesusidarė tinkamas atsakas į pirmąją vakciną.

Kartais rekomenduojamos kačių vakcinos

Šių vakcinų naudojimas taikomas tik tose prieglaudose, kuriose infekcija patvirtina laboratoriniais tyrimais kaip reali prieglaudos problema.

• Chlamydophila felis (C. psittici): vakcinos efektyvumas žemas, susirgimas paprastai pasitaiko retai ir gana dažnai gali pasireikšti šalutinis poveikis. Apie šią vakciną galima galvoti, jei liga yra patvirtinta laboratorijos tyrimais ir/arba klinikiniais simptomais, leidžiančiais stipriai įtarti šią infekciją. Šios vakcinos poreikis turėtų būti periodiškai pakartotinai įvertinamas. 
• Bordetella bronchiseptica: vakcina prieglaudose efektyvumo nepademostravo, o kai kuriems vakcinuotiems gyvūnams gali sukelti nesunkius VKTI požymius. Apie šią vakciną galima galvoti, jei liga yra patvirtinta laboratorijos tyrimais. Šios vakcinos poreikis turėtų būti periodiškai pakartotinai įvertinamas.

Iš esmės nerekomenduojamos vakcinos (dėl nepademonstruoto efektyvumo ir/arba nedidelės ligos perdavimo prieglaudoje rizikos): 

• Kačių koronavirusas („FIP“ vakcina): šiuo metu nuo kačių koronaviruso yra tik viena modifikuota gyva intranazalinė vakcina, gamintojų rekomenduojama katėms nuo 16 savaičių amžiaus ir leidžiama du kartus su 3-4 savaičių skirtumu. Šios vakcinos efektyvumo tyrimų rezultatai yra skirtingi: vienuose minima, kad ji visai neefektyvi, o kituose - kad esant tam tikroms sąlygoms efektyvumas yra ribotas. Viename tyrime aprašyta, kad žymiai sumažėjo FIP rizika katėms, kurių priėmimo metu serologinio tyrimo rezultatas buvo neigiamas. Nors šios vakcinos skyrimas gali būti kažkiek naudingas katėms, kurios niekada anksčiau nesusidūrė su aplinka, kurioje yra daug kitų kačių (ir todėl yra iš dalies tikėtina, jog jų serologinio tyrimo rezultatas yra neigiamas), vis dėlto dauguma kačių su tokia aplinka bus susidūrusios gerokai anksčiau nei rekomenduojama pakartotinė vakcina gali būti suleista. 
• Kačių leukemijos virusas (FeLV) 
• Kačių imunodeficito virusas (FIV) 
• Giardia

Galimi vakcinų tipai

Kiekvienas vakcinų tipas turi savo privalumų ir trūkumų. Svarbiausi kiekvieno iš jų pasirinkimo prieglaudose aspektai aptariami šiame straipsnyje. Prieglaudose daugumoje atvejų prioritetas skiriamas modifikuotoms gyvoms arba rekombinantinėms vakcinoms.

Modifikuotų gyvų vakcinų (MLV) privalumai

• Suteikia santykinai greitą imuniteto atsaką (5-7 dienos antikūnų susidarymui, o kai kurios vakcinos suteikia pastebimą apsaugą per kelias valandas ar dienas). 
• Apsaugą užtikrina vienkartinė MLV dozė. 
• Geriau įveikia iš motinos gautų antikūnų pasipriešinimą. 
• Vakcinos nuo kai kurių sukėlėjų (pvz., parvoviruso) suteikia apsaugą ne tik nuo pačio susirgimo, bet ir nuo jo perdavimo kitiems gyvūnams, taip užtikrindamos geresnę apsaugą populiacijai. 
• Suteikia gleivinių imunitetą, jei suleidžiamos tinkamu būdu (svarbu kai kurių kvėpavimo takų ligų prevencijai).

Modifikuotų gyvų vakcinų (MLV) trūkumai

• Gali sukelti nesunkius ligos požymius, ir neįmanoma atskirti, ar jie dėl vakcinacijos, ar dėl natūraliai įvykusio užsikrėtimo.
• Tikintis, jog išryškėję požymiai yra tiesiog reakcija į atliktą vakcinaciją, galima suklysti ir neizoliuoti išties sergančių gyvūnų.
• Gali perpildyti gyvūnų izoliavimo patalpas ir sąlygoti ilgesnį paveiktų gyvūnų užsilaikymą prieglaudoje.
• Dėl vakcinacijos sukelto čiaudulio gali lemti gyvūno eutanaziją; tačiau prieglaudos, kurios privalo atlikti eutanaziją net nestipriai čiaudinčioms katėms, dažniausiai yra perpildytos sveikų dovanojamų gyvūnų. Todėl eutanazija dėl vakcinos sukelto čiaudėjimo gali nepadidinti bendro eutanazijos masto ir suteikti stiprią apsaugą populiacijai.
• Gali sąlygoti antigenų atsiradimą, kuris diagnostiniais testais gali būti neatskiriamas nuo laukinių padermių.
• Gali infekuoti ir plisti vakcininės padermės virusas:
• Tai gali nutikti su kačių kvėpavimo takų virusais.
• Bent vienam gyvūnui pradėjus platinti infekciją, virusas gali nuolat patekti į aplinką, taip didėjant tikimybei jam vėl tapti virulentišku.
• Kai kurios vakcinos (pvz., nuo maro) labai nusilpusio imuniteto gyvūnams gali sukelti stiprų susirgimą. Tačiau nėra duomenų, kad padažnėtų vakcinos sukeltų susirgimų atvejų dėl įprasto imuniteto nusilpimo, susijusio su stresu, nepakankama mityba, operacijomis. Didesni rizikos faktoriai yra genetinis imuniteto nepakankamumas, chemoterapija arba parvovirusinė infekcija [Greene, 1998; Miyamoto, 1995]. Gyvūnai su tokiu nusilpusiu imunitetu, kad vakcinacija jiems yra labai rizikinga, turi mažai galimybių išgyventi prieglaudos aplinkoje su daug patogenų. Auksinė taisyklė: gyvūnas, kuris nepakankamai sveikas, kad galėtų būti vakcinuojamas, neturėtų likti prieglaudoje, išskyrus tuos atvejus, kai gali būti visiškas izoliuotas.
• Kai kurios MLV (pvz, nuo panleukopenijos, parvoviruso) gali sąlygoti vaisių arba jauniklių iki 4 sav. amžiaus mirtį.
• MLV gali tapti neaktyviomis, jei bus netinkamai laikomos arba prižiūrimos.
• Suleistos į netinkamą vietą, gali sukelti stiprų susirgimą (pvz., poodinę FVRCP suleidus į nosį (intranazališkai) arba intranazalinę Bordetella bronchiseptica suleidus po oda).

Negyvų vakcinų naudojimas:

Negyvų vakcinų privalumai ir trūkumai yra priešingi išvardintiems apie modifikuotas gyvas vakcinas. Negyvos vakcinos nesukels antigeno plitimo į aplinką, nesukels ligos netgi nėščioms patelėms arba labai jauniems gyvūnams ir yra kur kas atsparesnės įvairiems laikymo ir priežiūros būdams. Pagrindinis negyvų vakcinų trūkumas yra tas, kad gyvūnas įgis apsaugą tik praėjus 1-2 savaitėms po pakartotinės vakcinacijos (ji atliekama praėjus 2-3 savaitėms po pirmosios vakcinacijos). Tai reiškia, kad anksčiau niekada neskiepyti gyvūnai liks be apsaugos dar maždaug penkias savaites po vakcinacijos! Prieglaudoje gyvūnas beveik garantuotai susidurs su ligų sukėlėjais žymiai anksčiau nei vakcina galės jį apsaugoti. Taigi net ir esant daugybei privalumų saugumo ir laikymo sąlygų atžvilgiu, vien dėl šios vienintelės problemos negyvų vakcinų nauda prieglaudų atveju yra labai ribota.

Kiti vakcinų tipai

Yra sukurti kiti vakcinų tipai, į kurias įeina sintetiniai arba genetiškai modifikuoti antigenai. Pavyzdžiui, jau galima įsigyti rekombinantinę vakciną nuo šunų maro. Nors rekombinantinės vakcinos gali suteikti gerą apsaugą su minimaliu šalutiniu poveikiu, išgryninti arba rekombinuoti produktai dažnai turi būti naudojami pakartotinai tokiu pačiu grafiku ir suteikia apsaugą per tokį patį laikotarpį kaip ir negyvos vakcinos. Taip pat rekombinantinės vakcinos dažniausiai yra brangesnės už MLV arba negyvas. Šie faktoriai riboja rekombinantinių vakcinų naudojimą prieglaudose. Vis dėlto greitą veikimą, panašų į MLV vakcinų, ir geresnį efektyvumą prieš iš motinos gautus antikūnus parodė rekombinantinė vakcina nuo šunų maro („Merial"“ firmos) (Larson, 2006). Gali būti, kad ateityje, naudojant selekcinės delecijos arba vektorinio pateikimo sistemas, bus sukurti susilpninti produktai, pasižymintys modifikuotų gyvų vakcinų privalumais ir negyvos vakcinos saugumu.

Kokias vakcinas turėtų naudoti prieglaudos?

Siekiant apsisaugoti nuo rimtą grėsmę keliančių ligų ir prieš kurias vakcinų apsauga yra gera, pirmenybė tikrai teikiama modifikuotoms gyvoms arba rekombinantinėms vakcinoms. Prieš pagrindines šunų infekcijas dažniausiai naudojamos modifikuotos gyvos sukombinuotos vakcinos, į kurias įeina maras, adenovirusas-2, parvovirusas ir parainfluenza (DA2PP arba DHPP). Jei reikalinga vakcina prieš Bordetella bronchiseptica (su arba be adenovirusu-2 ar parainfluenza), dažniausiai skiriami modifikuoti gyvi intanazaliniai produktai, nes jie greičiau suteikia apsaugą. Vienu metu naudojant ir poodinę, ir intranazalinę vakciną nuo šunidžių kosulio, galima suteikti šiek tiek geresnę apsaugą, bet tai gali nepateisinti papildomų išlaidų [Ellis, 2001]. Be to, šiame tyrime naudota poodine vakcina jau nebeprekiaujama; nežinoma, ar šiuo metu parduodama poodinė vakcina, kuri yra antigeno ekstraktas, o ne pilnaląstis negyvas bakterinas, pasižymėtų tokiu pačiu efektu.

Katėms pagrindinės vakcinos yra negyvų ir modifikuotų gyvų kombinuotų produktų pavidalu (kačių virusinis rinotracheitas, kalici virusas ir panleukopenija, FVRCP). Pastaraisiais metais vėl išplito kačių panleukopenija ir tapo nuolat tykančiu pavoju. Vakcinos suteikiama apsauga prieš FPV yra puiki. Pastovus modifikuotos gyvos poodinės vakcinos, į kurią įeina panleukopenijos sukėlėjai, naudojimas užtikrins optimalią apsaugą prieš šios siaubingos ligos protrūkius.

Daugiau abejonių kyla, norint pasirinkti modifikuotą gyvą arba negyvą vakciną prieš kačių kvėpavimo takų virusus. Vakcinos prieš šiuos virusus geriausiu atveju padeda tik dalinai, todėl rizikos ir naudos santykis yra ne toks akivaizdus kaip FPV atveju. Vakcinos prieš kačių kvėpavimo takų infekcijas neapsaugo tiek nuo susirgimo, tiek nuo gyvūno tapimo nešiotoju, o taip pat pasitaiko vakcinai atsparių kalici viruso padermių [Pedersen, 1995; Weigler, 1997] [Lauritzen, 1997] [Dawson, 1993].Po vakcinacijos modifikuota gyva vakcina kai kurioms katėms pasireikš nestiprūs VKTI požymiai, pavyzdžiui, čiaudulys, arba nesunkus burnos uždegimas. Tai labiau būdinga intranazalinėms vakcinoms, bet gali pasitaikyti ir naudojant poodines. Prieglaudose, kuriose nėra jokių galimybių izoliuoti ir stebėti čiaudinčias kates, tai gali būti didelė problema. Negyvas vakcinas taip pat dažniau renkasi prieglaudos bei mobilūs padaliniai, kurie neturi galimybių tinkamai laikyti modifikuotas gyvas vakcinas. Deja, šiuo metu nėra jokios vakcinos, kurioje būtų negyvi VKTI komponentai ir modifikuotas gyvas panleukopenijos virusas. Todėl tenka rinktis arba naudoti visus negyvus komponentus (pvz., Fel-o-vax®, Fort Dodge), arba visus modifikuotus gyvus (yra daug prekinių ženklų), arba kartu su negyva multivalentine FVRCP papildomai naudojant monovalentinę MLV vakciną prieš panleukopeniją (pvz., Felocell-FPV®, Pfizer).

Intranazalinės katėms skirtos vakcinos yra modifikuotos gyvos ir yra gaminamos bivalentinės, į kurias įeina tik kvėpavimo takų virusai, bei trivalentinės, į kurias įeina kvėpavimo takų virusai ir kačių panleukopenija. Kadangi intranazalinė vakcina nėra patikimai efektyvi, apsaugant nuo kačių panleukopenijos, visos katės turėtų būti paskiepytos poodine MLV vakcina nuo panleukopenijos, nepriklausomai nuo to, naudojamos ar ne intranazalinės vakcinos. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad poodine vakcina skiepytas kates papildomai vakcinuojant intranazaline vakcina, suteikiama papildoma apsauga nuo kačių VKTI [Edinboro, 1999].

Jaunų kačiukų vakcinacija jau nuo 2 savaičių amžiaus (tik bivalentine vakcina!) suteikia šiokią tokią apsaugą, bet laikyti šiuos pažeidžiamus mažylius ne prieglaudoje yra svarbiausia. Prieglaudos, kurios VKTI kontrolei naudojo intranazalines vakcinas, pateikia skirtingus stebėjimų rezultatus. Kai kurios prieglaudos praneša, kad infekcijos atvejų sumažėjo, kai kurios - kad padidėjo, o dar kitos - kad situacija nepasikeitė. Prieglaudos, norinčios išbandyti šią vakciną, turėtų dėmesingai stebėti VKTI pasireiškimo lygį, kad sprendimas būtų priimtas pagrįstai.

Kuriuos gyvūnus reikėtų vakcinuoti?

Visi gyvūnai, neturintys dokumentuotų medicininių įrašų apie jų vakcinaciją, turėtų būti laikomi nevakcinuotais. Todėl, išskyrus kelias žemiau aprašytas išimtis, priėmimo į prieglaudą metu turi būti skiepijami visi vyresni kaip 4 savaičių amžiaus gyvūnai nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, jei juos galima saugiai suvaldyti. Atskirai turėtų būti aptarti atvejai su sergančiais gyvūnais, nėščiomis patelėmis ir jaunesniais kaip 4 savaičių amžiaus gyvūnais.

Sergantys gyvūnai:

Bendrai imant, net sužeisti ir sergantys gyvūnai turėtų būti vakcinuojami. Nors jiems gali nesusidaryti pakankamas imunitetas, bet rizika susidurti su stipriu patogenu daugumoje prieglaudų yra pernelyg didelė, kad galima būtų atidėlioti vakcinaciją. Vakcinacija gali būti pakartota gyvūnui pasveikus (ne anksčiau kaip po 2 savaičių). Nieko nėra apmaudžiau kaip gydyti gyvūną nuo sužeidimo, o vėliau jį prarasti dėl infekcinės ligos. Atsakas į vakciną sumažėja, jei gyvūnui yra aukštesnė kaip 39,70 C temperatūra – ar ji būtų dėl karščiavimo, ar dėl aukštos aplinkos temperatūros [Greene, 1998]. Jei įmanoma, tokie gyvūnai prieš vakcinaciją turėtų būti atvėsinami. Stipriai susilpnėjusio imuniteto gyvūnai (pavyzdžiui, jei katė turi kačių imunodeficito (FIV) požymių arba gyvūnas gydomas chemoterapija) turėtų būti tinkamai izoliuoti ir, jei įmanoma, vakcinuoti negyva arba rekombinantine vakcina. Prisiminkite, kad jei gyvūno imuninė sistema pernelyg nusilpusi, jis vargu ar atlaikys susidūrimą su ta daugybe patogenų, kurių yra tipinėje prieglaudos aplinkoje.

Kitos dėmesio reikalaujančios būklės:

1. Gyvūno amžius
Modifikuotos gyvos vakcinos prieš parvovirusą/panleukopeniją neturėtų būti skiriamos jaunesniems kaip keturių savaičių amžiaus šuniukams ir kačiukams. Intranazalinės ir intraokulinės (naudojamos į akis) vakcinos nuo viršutinių kvėpavimo takų infekcijų gali būti naudojamos šuniukams ir kačiukams jau nuo 2-4 savaičių amžiaus (tačiau negali būti naudojama trikomponentė FVRCP intranazalinė vakcina, nes panleukopenijos komponentas yra netinkamas kaip aprašyta aukščiau).

2. Nėščios patelės
Nors yra labai mažai duomenų, bet manoma, kad jei motina niekada nebuvo vakcinuota arba susidūrusi su kuria nors iš ligų, modifikuotos gyvos parvoviruso ir panleukopenijos vakcinos gali sąlygoti abortą arba pakenkimą vaisiams. Tuo tarpu jei motina yra anksčiau turėjusi susidariusį imunitetą, rizikos vadai nėra. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad nėščioms katėms, kurios buvo paskiepytos gyva modifikuota FVRCP vakcina, abortai nebuvo dažnesni nei įprastai, o kačiukai žymiai mažiau sirgo viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, nei tie, kurie gimė nevakcinuotoms nėštumo metu patelėms (taip yra dėl didesnio vadai iš motinos perduodamo pasyvaus imuniteto). Taigi išvada tokia: yra šiokia tokia rizika pakenkti vaisiams, kai vakcinuojame nėščias pateles, kurios anksčiau niekada nebuvo skiepytos. Kita vertus, yra rizikos ir neskiepyti – juk jei motina susirgs mirtina liga, prarasime ir ją, ir jos mažylius. Taigi reikia pasverti susirgimo riziką ir riziką vadai. Jei jūsų prieglaudoje beveik niekada nepasitaiko rimtų ligų arba galite patikimai apsaugoti pateles nuo pavojaus, tuomet vakcinavimo rizika gali persverti naudą. Tačiau jei susirgimų rizika yra gana didelė, tuomet vakcinavimo nauda persveria riziką. Jeigu priglausti našlaičiai kačiukai dažnai serga VKTI, tai yra papildoma priežastis, kodėl reikėtų vakcinuoti kates net ir nėštumo metu. Nepamirškite, kad turite būti itin atsargūs, jei pas jus laikomas gyvūnas, susijęs su teismo byla - abortas gali įvykti dėl daugybės kitų priežasčių nei vakcinacija, tačiau jei tai nutiks ginčytinų įvykių metu, visa kaltė gali būti suversta vakcinavimui. Tokioje situacijoje visais būdais stenkitės sužinoti iš savininko, ar gyvūnas vakcinuotas, ir arba gaukite savininko sutikimą vakcinuoti, arba verčiau ypatingai saugokite patelę nuo susirgimų rizikos negu vakcinuokite ją be sutikimo. Galiausiai, jei nėščią katę ketinama sterilizuoti, tuomet be jokių abejonių ją reikia skiepyti iškart.

3. Tikimybė būti atiduotam
Kartais, norint apsispręsti, kuriuos gyvūnus vakcinuoti, faktoriumi tampa tikimybė būti atiduotam. Kaip aptarta aukščiau, didžiąją dalį gyvūnų eutanazuojančios prieglaudos gali riboti vakcinavimą, jį atlikdamos tik tiems gyvūnams, kuriuos tikimasi atiduoti. Nors tai yra geriau, nei visai nevakcinuoti, tačiau toks sprendimas turi kelis trūkumus:

• Dėl daugybės nevakcinuotų gyvūnų, esančių populiacijoje, aplinkoje gali pernelyg padaugėti ligų sukėlėjų.
• Gyvūnai, kurie buvo laikomi neatiduodamais, bet buvo atsiimti savo ankstesnių savininkų, turės riziką prieglaudoje susirgti infekcija ir ją gali pernešti atgal į bendruomenę.
• Bus rizikuojama gyvūnais, kurie iš pradžių atrodo neatiduodamais, bet po kelių dienų nuomonė dėl jų pasikeičia.

Kada reikėtų vakcinuoti?

Tučtuojau priėmimo metu, jei ne anksčiau! Beveik visais atvejais prieglaudos gyvūnai turėtų būti vakcinuojamo iškart priėmimo metu. Atidėjimas bent vienai ar dviem dienoms stipriai sumenkins vakcinos gebėjimą laiku suteikti apsaugą. Siekiant sutaupyti, kai kurios prieglaudos atideda vakcinavimą iki kol gyvūnas taps atiduodamas arba netgi iki kol bus atiduotas. Nors taip yra suteikiama paslauga naujiesiems šeimininkams, tačiau apsauginis vakcinos efektas prieglaudoje yra stipriai sumažinamas arba ir išvis nespėja pasireikšti (kai kuriais atvejais tikimybė, kad vakcina padės apsisaugoti nuo ligų, gali būti 90%, jei ji atliekama dieną prieš patekimą į pavojingą aplinką, tačiau sumažėja iki mažiau kaip 1%, jei ji atliekama dieną po patekimo). Jei tik įmanoma, idealu būtų skiepyti gyvūnus prieš patenkant į prieglaudą (pvz., jei gyvūną priduoda savininkas arba jei gyvūnas grįžta iš laikinų namų).

Išimtis gali būti taikoma, jei gyvūnas visiškai netinka vakcinavimui priėmimo į prieglaudą metu dėl sunkios ligos (kaip aprašyta aukščiau). Daugumą patekusių gyvūnų eutanazuojančioms prieglaudoms skiepyti visus gyvūnus priėmimo metu gali būti nepraktiška. Šiuo atveju ištekliai gali būti geriau panaudoti, jei bus nukreipti į gyvūnų atidavimo galimybių gerinimą. Vis dėlto gyvūnus, kurie turi didelę tikimybę būti atiduotais, verčiau identifikuoti (pažymėti) ir vakcinuoti priėmimo metu nei laukti karantinavimo periodo pabaigos šiam sprendimui priimti. Tai palengvins darbą su gelbėjimo grupėmis ir padidins gyvūno šansus išgyventi prieglaudoje.

Koks turėtų būti pakartotinio vakcinavimo grafikas?

Gavusiems modifikuotas vakcinas normalų imuninį atsaką turintiems gyvūnams pakartotinės vakcinacijos nereikalingos. Pakartotinai vakcinuojami gyvūnai iki maždaug 4 mėnesių amžiaus, kad būtų geriau apeitos problemos dėl iš motinos gautų antikūnų trukdymo. Pakartotinė vakcinacija taip pat gali būti skiriama gyvūnams, jei jie po pirminės vakcinacijos neįgauna optimalaus imuninio atsako.

Šuniukai ir kačiukai turėtų būti pakartotinai vakcinuojami kas 2-3 savaites iki kol jiems sukaks 16-18 savaičių. Suaugusių gyvūnų pakartotinę vakcinaciją galima atlikti po 2-3 savaičių arba po atidavimo. Jei naudojama negyva vakcina, visi gyvūnai turi būti pakartotinai vakcinuojami po 2-4 savaičių. Kaip jau minėta, vakcinuojant gyva modifikuota vakcina, pakartotinė vakcina paprastai nereikalinga. Tačiau prieglaudose gyvūnams gali nesusidaryti optimalus atsakas į pirminę vakcinaciją, ypač jei jie tuo metu yra silpnos būklės. Ypač jei gyvūnas pirmosios vakcinacijos metu nesunkiai sirgo, gali praversti pakartotinė vakcinacija jam pasveikus (mažiausiai po dviejų savaičių). Arba galima rekomenduoti naujiesiems šeimininkams aptarti pakartotinės vakcinacijos klausimą bei papildomas sveikatos prevencines priemones su jų naujuoju veterinarijos gydytoju. Nors naujiesiems šeimininkams tai reiškia šiek tiek didesnes išlaidas, o gyvūnui - vėl atliekamą vakcinavimą, tačiau geriau jau apsidrausti ir vengti atvejų, kai atiduotas vakcinuotas gyvūnas suserga parvovirusiniu enteritu.

Keletas žodžių apie iš motinos įgytą imunitetą:

Motinos antikūnai jaunikliams pagrinde perduodami su krekenomis, kurias žindantys kačiukai ir šuniukai gauna pirmąsias 24-72 savo gyvenimo valandas. Šių antikūnų apsaugos stiprumas priklauso nuo motinos krekenų kokybės (t.y. nuo jose esančių antikūnų kiekio) ir nuo kiekio, kurį suvirškina ir absorbuoja naujagimis. Mažai antikūnų gali būti, jeigu motina niekada nebuvo nei vakcinuota, nei natūraliai susidūrusi su ligų sukėlėjais, arba jeigu šuniukai ar kačiukai prastai žindė dėl ligos, streso arba atskyrimo nuo motinos.

Iš motinos gauti antikūnai prieglaudos aplinkoje nėra vienareikšmiškai naudinga. Jie suteikia labai reikalingą apsaugą naujagimiui gyvūnui, kol jo imuninė sistema dar tik vystosi, bet taip pat gali pakenkti vakcinacijos efektyvumui iki 16 savaičių amžiaus. Gyvūnams sulaukus 4-6 savaičių, iš motinos gautų antikūnų lygis ima kristi, ir jų dažniausiai nebelieka sulaukus 16 savaičių amžiaus. Problema yra tai, kad kiekvieno gyvūnų iš motinos gautų antikūnų lygis sumažėja nevienodai greitai, todėl niekada negalime žinoti, kada šis lygis bus pakankamai žemas, kad nebesaugotų gyvūno ir leistų efektyviai suveikti vakcinai.

1 pav. Pavojaus langas: laikotarpis, kai antikūnų lygis nebepakankamas, kad apsaugotų nuo infekcijos, bet vis dar gana  aukštas, kad blokuotų vakcinos veikimą.

„Pavojaus lango“ metu antikūnų lygis pakankamas, kad blokuotų vakcinos veikimą, bet per mažas, kad apsaugotų nuo infekcijos (1 pav.). Šio lango atsiradimo laikas priklauso nuo ligos sukėlėjo ir nuo iš pradžių turėto antikūnų kiekio. Daugumos ligų atveju šis langas atsiranda kažkur tarp 6-16 savaičių amžiaus. Nors dabar plačiai paplitusios "didelės antigeno masės" vakcinos gerokai sumažina šį langą, bet jis vis tiek išlieka ir yra ypač problemiškas su vakcina nuo parvoviruso.

Siekiant iki minimumo sumažinti pavojaus langą ir užtikrinti, kad vakcina suleidžiama kaip įmanoma greičiau nuo tada, kai iš motinos gautų antikūnų lygis nukrito iki leidžiančio tinkamai reaguoti imuninei sistemai, jauniems gyvūnams skiriamos vakcinacijų serijos. Prieglaudos gyvūnus rekomenduojama vakcinuoti kas 2-3 savaites iki 16 savaičių amžiaus. Vakcinuoti trumpesniais nei 2 savaičių periodais yra rizikinga, nes gali prisijungti į ankstesniąją vakcinaciją susidaręs imuninis atsakas, todėl tokios praktikos reikėtų vengti.

Tinkamas vakcinos laikymas ir naudojimas

Kad vakcinos būtų efektyvios, jos turi būti teisingai laikomos ir naudojamos. Laikantis gamintojo nurodymų, bus ne tik išsaugotas vakcinos efektyvumas, bet ir lengviau gaunama gamintojo pagalba, jei vakcina buvo neveikli arba sukėlė šalutines reakcijas. Kaip ir privačioje praktikoje, į pastovią medicininę kortelę turi būti įrašoma vakcinavimo data, vakcinos tipas, gamintojas ir serijos numeris. Blogiausiu atveju kiekvienam gyvūnui turėtų būti įrašomas bent jau vakcinos tipas ir vakcinavimo data, o tam atvejui, jei pasireikš šalutinės reakcijos - kokiuose nors centralizuotuose užrašuose užfiksuotos kiekvienos serijiniu numeriu pažymėtos partijos naudojimo datos.

Laikymas ir saugojimas

Karštis, pernelyg didelis šaltis ir šviesa gali deaktyvuoti vakcinas. Modifikuotos gyvos vakcinos iš gamintojo turi patekti šaltos ir tuoj pat būti patalpintos į šaldytuvą. Visada vakcinas šaldytuve laikykite atokiau nuo šaldymo kameros (per didelis šaltis gali sąlygoti vakcinos pakitimus, dėl kurių ji taps skausminga ir gali pasireikšti vietinės reakcijos į injekciją). Jei gyvos modifikuotos vakcinos nebuvo laikomos šaldytuve daugiau kaip 2 valandas, jos gali būti jau neefektyvios, todėl jas reikia išmesti.

Vakcinos paruošimas

Visada vadovaukitės gamintojo nurodymais, kaip paruošti vakciną. Kad saugiai paruoštumėte ir suleistumėte vakciną, naudokite tinkamo dydžio švirkštą ir adatą. Daugumoje atvejų tinka 3 ml „Luer-lock“ tipo švirkštas ir 22 dydžio adata. Adata gali būti ir mažesnio dydžio, bet tada vakciną reikės leisti lėčiau. Kiekvienai vakcinai yra skiriamas atskiras vienkartinis švirkštas ir adata. Turi būti naudojamas tik gamintojo skiediklis. Vakcinos, kurias reikia skiesti, turi būti iki galo iššvirkščiamos į skiediklį ir tik tada įtraukiamos atgal į švirkštą.

Suleidimas

Visos vakcinos turi būti suleidžiamos tik gamintojo nurodytu būdu. Neteisingu būdu suleista vakcina gali sukelti sunkią ligą arba mirtį. Po oda suleista intranazalinė šunų Bordetella vakcina gali sukelti sunkias reakcijas. Suleista į nosį arba netgi katės palaižyta išsipylusi modifikuota gyva poodinė kačių FVRCP gali sukelti stiprią viršutinių kvėpavimo takų infekciją. Jei netyčia vakcina skiriama netinkamu būdu, reikia susisiekti su gamintoju ir gauti specifines rekomendacijas. Jei išsipylė į odą leidžiama vakcina, ją nuo gyvūno kailio nuvalykite alkoholinėmis servetėlėmis. Stalų ir kitiems paviršiams naudokite standartiškai praskiestą baliklį (1:32).

Poodinės vakcinos suleidimo procedūra

1. Visada turėkite pakankamai žmonių ir tinkamai suvaržykite gyvūną, kad vakciną suleistumėte saugiai.

2. Švelniai suimkite ir pakelkite odą virš reikiamos vietos.

3. Įveskite adatą į susidariusią odos klostę (įsitikinkite, kad adata visa yra po oda, bet neišsikiša kitoje klostės pusėje).

4. Pamėginkite įtraukti į švirkštą, atitraukdami stūmoklį. Turėtumėte jausti pasipriešinimą. Jei įtraukiate ką nors daugiau nei mažą burbuliuką oro (dažniausiai užstrigusį adatoje):

a. Ištraukite adatą iš odos.

b. Patikrinkite, ar adata gerai prisitvirtinusi prie švirkšto ir, jei reikia, pataisykite.

c. Iš naujo įveskite adatą į odą.

5. Lėtai spauskite stūmoklį, kad suleistumėte vakciną. Jei jaučiate stiprų pasipriešinimą, pakeiskite adatos poziciją po oda ir pamėginkite iš naujo.

6. Kai vakcina visiškai suleista, ištraukite adatą iš odos.

7. Tinkamai išmeskite švirkštą ir adatą.

8. Iškart po vakcinacijos patikrinkite, ar nekraujuoja dūrio vieta ir ar neišsipylė vakcina.

9. Švelniai pamasažuokite dūrio vietą, kad vakcina pasiskirstytų po oda.

Tinkamos injekcijai vietos

ŠUNYS

Visos poodinės vakcinos leidžiamos į poodį tarp menčių.


KATĖS

Amerikoje visos vakcinos leidžiamos kaip įmanoma žemiau galūnėse:

• FVRCP – dešinysis petys.
• Pasiutligė – dešinė užpakalinė koja.
• FeLV (leukemijos virusas) – kairė užpakalinė koja.

Intranazalinės/intraokulinės vakcinos suleidimo procedūra

Tai yra išviršinio naudojimo vakcinos, kurias suleisti reikėtų pagal gamintojo nurodymus. Kiekvienai vakcinacijai naudokite vienkartinį švirkštą. Labai mažiems kačiukams gali būti naudojamos ne pilno vakcinos dozės - informaciją apie tai turėtų suteikti gamintojas.

Reakcijos į vakcinas

Dėl vakcinų gali būti eilė šalutinių poveikių, tame tarpe:

1. Vietinis uždegimas, patinimas arba plaukų išslinkimas (dažniausias).
2. Lengvi simptomai, tokie kaip čiaudulys arba apsnūdimas (apatija).
3. Sisteminės reakcijos:

• Kačiukams dėl modifikuotos gyvos kačių kaliciviruso vakcinos – karščiavimas ir šlubavimas; dažniausiai gydoma analgetikais, praeina po 3-4 dienų.
• Su modifikuota gyva vakcina nuo maro susijusi hipertrofinė osteodistrofija ir jauniklių celiulitas – tai dažniausiai pasireiškia veimaraneriams, kartais kitų didelių šunų veislėms.
• Dūrio vietos sarkoma.
• Anafilaksinis šokas (1 tipo hiperjautrumas).

Laimei, sunkesnės reakcijos yra labai retos, o prieglaudos gyvūnų vakcinavimo nauda stipriai persveria riziką. Vieno tyrimo metu nustatyta tik 0,004% neigiamų reakcijų. Žinoma, yra daug prieglaudų, kurios kasmet priglaudžia tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių gyvūnų, todėl jose tikimybė susidurti su rimtomis šalutinėmis reakcijomis yra didesnė. Visos pasireiškusios reakcijos turėtų būti dokumentuotos pastovioje gyvūno medicininėje kortelėje, kad būsimi šeimininkai būtų supažindinti su istorija. Net į nesunkias reakcijas, tokias kaip patinimas vakcinacijos vietoje, reikėtų atkreipti dėmesį ir atidžiai jas stebėti. Anafilaksinis šokas turi būti ypač greitai atpažįstamas ir gydomas. Jeigu vakcinas suleidžia ne veterinarijos gydytojai, jiems turi būti prieinami raštu surašyti nurodymai, kaip atpažinti ir elgtis anafilaksinio šoko atveju (jeigu yra išteklių, o personalas neturi pakankamos kvalifikacijos gyvūnams gydyti prieglaudoje, gyvūnai gali būti nedelsiant vežami į vietinę veterinarijos gydyklą). Prieglaudoje bet kuriuo metu turi būti prieinamas pirmosios pagalbos šiam atvejui komplektas.

Neteisingu būdu suleistų vakcinų šalutiniai poveikiai

Kai kurios modifikuotos gyvos vakcinos, suleistos neteisingu būdu, gali sukelti sunkias ligas.

Bordetella bronchiseptica vakcina

Intranazalinė Bordetella vakcina, netyčia suleista po oda, gali sukelti vietinę patinimo reakciją, pūliavimą, retais atvejais - sunkias komplikacijos, įskaitant kepenų nepakankamumą ir mirtį [Toshach, 1997]. Svarbiausia - apie tokias klaidas pranešti, kad gyvūnas galėtų būti tinkamai stebimas ir gydomas (tai nutinka ne tik paprastam prieglaudos personalui - apsirikti gali bet kas!).

Į ASPCA Gyvūnų apsinuodijimo kontrolės centro pateikiamas prevencinio gydymo rekomendacijas, neteisingai poodiniu būdu suleidus intranazalinę Bordetella vakciną, įeina šie veiksmai:

1. Ant injekcijos vietos užpilti gentamicino (2-4 mg/kg), praskiesto 10-30 ml druskos tirpalu.
2. Naudoti oralinius antibiotikus, efektyvius prieš Bordetella (pvz., doksicikliną).
3. Stebėti, ar nepasireiškia tolimesni požymiai (pvz., vėmimas, viduriavimas, apetito praradimas), ir, jei reikia, suteikti tolesnę priežiūrą bei tyrimus.

Kačių kvėpavimo takų virusų vakcinos (FVRC)

Modifikuotos gyvos poodinės kačių kvėpavimo takų virusų vakcinos yra jautrūs temperatūrai mutantai, kurių virulentiškumas sumažėja, kai vakcina yra suleidžiama į aukštesnės temperatūros aplinką - gyvūnui po oda. Jei šios vakcinos per klaidą suleidžiamos oronazaliniu būdu, gali išsivystyti sunki viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Tai labiausiai tikėtina dėl kalici viruso komponento, ir dažniausiai taip nutinka, kai vakcina išsilieja ant katės kailio (pvz., jei adata atsiduria ne klostės viduje, bet ją perveria kiaurai ir išsikiša kitoje jos pusėje).

Siekiant išvengti nesklandumų:

1. Vakciną įtraukite ir oro burbuliukus šalinkite atokiau nuo katės veido.
2. Jei vakcina išsipylė, ją nedelsdami nušluostykite alkoholiu (nuo katės) arba balikliu (aplinkoje).

Vakcinų neveiklumas

Vakcinos gali nesudaryti reikiamos apsaugos gyvūnams dėl įvairių priežasčių, tame tarpe dėl:

Gyvūnų problemų:

1. Gyvūnas vakcinacijos metu (arba netrukus po jos) yra infekuotas natūraliu būdu.
2. Trukdo iš motinos gauti antikūnai (1 pav.).
3. Nepavyksta susidaryti imuninis atsakas.

Atsaką į vakcinaciją galima būtų pavaizduoti varpo formos kreive. Visada bus kraštutinių atvejų, kai gyvūnų atsakas į vakcinaciją nebus geras. Netgi puikios vakcinos, suleistos tinkamu būdu, neapsaugos visų 100% gyvūnų.

Visada prisiminkite, kad vakcina niekada nesuteiks geresnės apsaugos nei natūrali infekcija. Nuo tokių sukėlėjų kaip kačių herpeso virusas arba kačių kalici virusas, nuo kurių nesusidaro absoliutus imunitetas netgi praėjus pilnai ligos eigai, vakcinos negali suteikti visiškos apsaugos.

Galimos su vakcinomis susijusių problemų priežastys:

1. Netinkamas laikymas arba naudojimas.
2. Chemikalų naudojimas sterilizuojant pakartotinai naudojamą švirkštą.
3. Vakcinos antigenai neapsaugo nuo laukinės padermės viruso.
4. Problema vakcinos gamybos metu.

Visada prisiminkite, kad gerai apgalvota vakcinacijos strategija gali sumažinti, bet niekada absoliučiai nepanaikins vakcinos nesuveikimo tikimybės.


-----------------------------------------
Straipsnis paruoštas pagal šiuos šaltinius:

Larson, L. J. and R. D. Schultz (2006). "Effect of vaccination with recombinant canine distemper virus vaccine immediately before exposure under shelter-like conditions." Vet Ther 7(2): 113-8.

Edinboro CH, Ward MP, Glickman LT. A placebo-controlled trial of two intranasal vaccines to prevent tracheobronchitis (kennel cough) in dogs entering a humane shelter. Preventive Veterinary Medicine 2004;62:89-99.

Greene C. Immunoprophylaxis and immunotherapy. Infectious diseases of the dog and cat. 2 ed. Philadelphia: W. B. Saunders Company, 1998;717-750.

Miyamoto T, Taura Y, Une S, et al. Immunological responses after vaccination pre- and post-surgery in dogs. J Vet Med Sci 1995;57:29-32.

Cocker FM, Newby TJ, Gaskell RM, et al. Responses of cats to nasal vaccination with a live, modified feline herpesvirus type 1. Res Vet Sci 1986;41:323-30.

Ellis JA, Haines DM, West KH, et al. Effect of vaccination on experimental infection with Bordetella bronchiseptica in dogs. J Am Vet Med Assoc 2001;218:367-75.

Pedersen NC, Hawkins KF. Mechanisms for persistence of acute and chronic feline calicivirus infections in the face of vaccination. Vet Microbiol 1995;47:141-56.

Weigler BJ, Guy JS, Nasisse MP, et al. Effect of a live attenuated intranasal vaccine on latency and shedding of feline herpesvirus 1 in domestic cats. Arch Virol 1997;142:2389-400.

Lauritzen A, Jarrett O, Sabara M. Serological analysis of feline calicivirus isolates from the United States and United Kingdom. Veterinary Microbiology 1997;56:55-63.

Dawson S, McArdle F, Bennett D, et al. Investigation of vaccine reactions and breakdowns after feline calicivirus vaccination. Vet Rec 1993;132:346-50.

Edinboro CH, Janowitz LK, Guptill-Yoran L, et al. A clinical trial of intranasal and subcutaneous vaccines to prevent upper respiratory infection in cats at an animal shelter. Feline Practice 1999;27:7-13.

Toshach K, Jackson MW, Dubielzig RR. Hepatocellular necrosis associated with the subcutaneous injection of an intranasal Bordetella bronchiseptica-canine parainfluenza vaccine. J Am Anim Hosp Assoc 1997;33:126-8.

Tizzard IR. Vaccination and vaccines In: I. R. Tizzard, ed. Veterinary Immunology. 6 ed. Philadelphia: W.B. Saunders, 2000;235-252.
-----------------------

Originalus teksto šaltinis: http://sheltermedicine.com/node/58